„Iš karto noriu pasakyti, kad  neturiu nieko prieš tai, kad močiutės sėdėdamos ant suolelio prie laiptinės praleidžia geriausius savo gyvenimo metus“, – pradėjo pasakoti Irena.

Prieš aštuonerius metus pardaviau trijų kambarių butą, dar pridėjau šiek  tiek santaupų ir nupirkau sau bei vaikams vieno kambario butus. Vaikai užaugo, jie nori gyventi atskirai, o tiek pinigų, kad patys galėtų jį nusipirkti, dar neturi. Pagalvojau, kam man trijų kambarių butas, geriau vaikams nupirksiu, kad nereikėtų nuomotis ar lįsti į bankų kišenes.

Beje, sau butą nusipirkau kitame rajone. Ieškojau tokio, kad būtų arčiau parduotuvė, autobusų stotelė.

Na, nauji kaimynai ir visa kita. Pastebėjau, kad prie laiptinės įėjimo kiekvieną rytą sėdėjo močiutė su maišeliu ir maitindavo kates. Tai gerai, ji yra gailestinga ir gera, pagalvojau. Juk benamiams taip pat reikia globos…

Esu toks žmogus – jei močiutę matau toje pačioje vietoje daugiau nei du kartus – turiu pasisveikinti.

Sužinojau jos vardą. Močiutė lyg ir normali, bet labai jau skundžiasi gyvenimu: ji dirbti negali, vaikai nepadeda, valdžia bloga, kaimynai nekokie… Žodžiu, viskas negerai… Po kelių mėnesių bendravimo jos dejonės mane jau pradėjo erzinti.  Kiekvieną kartą ji bandydavo perkelti savo problemas ant kitų pečių. Tiesą pasakius, man ir savo problemų buvo per akis… Kadangi pati nesu iš tų, kuriems trūksta bendravimo, noro aptarinėti aplinkinius, todėl vietoj tuščių paplepėjimų mieliau užsiimu kitais, man įdomiais darbais, man jos kalbos įgrįso. Todėl kuo toliau, tuo labiau trumpinau pokalbius, iki kol priėjome iki „Labas – labas… Viso gero – viso gero“.

Na, galima sakyti, paprasta istorija. Bet aš tik vakar sužinojau, kad jai – 64  metai… Kai man dabar suėjo 66-eri. Taigi prieš 8 metus, būdama 56, dar visiškai darbinga, tačiau nedirbanti, ji jau sėdėjo ant suoliuko kaip kokia pensininkė… Buvau šokiruota. Manau, kad kai kurie žmonės jau gimsta pensininkais.

Tokios močiutės, stebėdamos, apkalbinėdamos gyvena kitų gyvenimus. Jos viską mato, žino ir turi ką papasakoti apie kaimynus. Tiesa, nutylėdamos apie savo artimųjų problemas, ydas.

Tikriausiai panašių „močiučių“ yra kone kiekviename daugiabutyje. Ir nebūtinai jos senos…