„Man atrodo, kad aš nemyliu savo mamos“, – liūdnai prisipažįsta Inga.

Esu ištekėjusi, santykiai su vyru nuostabūs, turiu mėgstamą darbą už gerą atlyginimą. Mano gyvenime viskas gerai, išskyrus santykius su artimiausiu žmogumi – mama.

Kad aiškiau suprastumėte situaciją, turiu pasakyti, kad esu jos vienintelis vaikas, ji neturi vyro, mano sesuo ir pirmoji dukra sirgo nuo vaikystės ir mirė dar nesulaukusi pilnametystės, todėl mamai buvau viskas.

Mūsų santykiai buvo puikūs iki to laiko, kol aš susiradau naują darbą ir pradėjau dažnai ilgesniam laikui važinėti į komandiruotes. Nežinau, ar ji pasijuto vieniša, ar iš neturėjimo ką veikti, nes paliko darbą ir išėjo į pensiją, ji ėmė siaubingai gerti.

Anksčiau jokių depresijos požymių nebuvo, mes  kartu atostogaudavome, viskas klostėsi puikiai. Jos  ilgai trunkantys gėrimai buvo tikrai baisūs. Per kelis pirmuosius užgėrimus bandžiau ją gydyti  brangiausiose klinikose, dėl to įklimpau į paskolas, tada ėmiausi kitų priemonių, bet rezultatas visada buvo tas pats. Praėjus 3–6 mėnesiams vėl prasidėdavo ilgadienės.

Kai persikėliau gyventi pas būsimą vyrą, reikalai dar labiau pablogėjo. Kiekvieną jos užgėrimą labai sunkiai išgyvenau, nervinausi taip, kad negalėjau nei miegoti, nei valgyti.

Vis dėlto kažkuriuo momentu nusprendžiau pasistengti taip skausmingai nereaguoti. Vos tik suprasdavau, jog ji tuoj vėl užgers, užblokuodavau jos telefoną, kad nereikėtų klausytis mamos  grasinimų, jog nusižudys  ir panašiai. Tokius užgėrimus ji baigdavo pati  arba padedama draugų, kurie palaikė mano sprendimą atsiriboti nuo mamos.

Prieš mano vestuves ji elgėsi bjauriai, nors ir nebuvo išgėrusi, sakė, kad ši diena jai nesvarbi, kad pagalvos, ar išvis dalyvaus. Man buvo labai skaudu to klausytis, bet supratau, kad ji nenorėjo manęs paleisti. Natūralu, jog po vestuvių užgėrimai tęsėsi. Kaskart tarp jų stengdavausi su mama bendrauti taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, kad neišprovokuočiau jos kitos „depresijos“.

Tačiau jaučiu, kad pastaraisiais mėnesiais „perdegiau“. Net kai ji negeria, negaliu su ja normaliai bendrauti, mane erzina kiekvienas jos skambutis. Be saiko gerdama ji susigadino savo sveikatą, atsisako priimti pagalbą ir gydytis. Ji yra labai užsispyrusi, tai mane veda iš proto, ir kalbėdama ta tema aš nežmoniškai pykstu.

Kartais man atrodo, kad aš mamos nemyliu. Visą gyvenimą ji man pasakojo, kaip ja naudojosi  ir manipuliavo mano močiutė, jos mama, bet iš tikrųjų ji daro tą patį. Man tai ištverti yra labai labai sunku. Man skaudu, kad manyje mamai neliko šiltų jausmų, o mūsų santykiai įtempti. Mane žiauriai kankina sąžinė dėl to, jog mane erzina bendravimas su ja ir kad mano gyvenime viskas gerai, kai ji viena ir blogai jaučiasi. Mane drasko tūkstantis prieštaringų jausmų. Nežinau, kaip pagerinti santykius su ja, kaip nustoti pykti. Nežinau, ką turiu daryti, kad sugrąžinčiau savyje meilę mamai…