„Pirmą kartą ištekėjau būdama 19 metų, dabar net negaliu pasakyti, ar ta meilė buvo tikra, ar tai buvo tik vaikiški jausmai“, – prisipažįsta Vida.

Su pirmuoju vyru santuokoje pragyvenome 7 metus. Jis buvo geras, malonus, ramus žmogus ir aš neturėjau kuo skųstis. Dabar suprantu, kad mes tiesiog buvome kitokio temperamento, bet tada man atrodė, kad esame per daug skirtingi ir tai nebegali tęstis.

Teisingai sakoma, bijokite savo norų, jie linkę išsipildyti. Norėjau daugiau emocijų, ugnies ir meilės aistros. Ir savo nelaimei visa tai radau… Užmezgiau romaną su darbo kolega. Dabar labai liūdna ir gėda visa tai prisiminti, bet tada kažkodėl dėl to labai džiaugiausi.

Pasinėrusi į naujus jausmus palikau vyrą ir išėjau iš namų. Kai po kurio laiko mylimajam pasakiau, kad jam reikėtų apsispręsti, su kuo jis nori būti – su manimi ar su savo žmona, jis atsakydamas paklausė: ar tu kvaila? Jam tai tebuvo tik susižavėjimas ir jis nesiruošia aukoti šeimos dėl kažkokios lengvabūdės moters.

Pasakyti, kad mane ištiko šokas, yra per maža. Puoliau į depresiją, išėjau iš darbo ir siaubingai sielojausi. Po poros metų ištekėjau už kito. Nemylėdama, bet galvojau, kad užteks to, jog vienas kitą gerbiame. Tikėjausi ramios santuokos, bet taip neįvyko. Viskas pasikartojo kaip jaunystėje, tik šįsyk atvirkščiai. Kartą vyras pasakė, kad įsimylėjo kitą ir išeina pas ją. Nors aš jam meilės ir nejaučiau, vis tiek dėl to buvo labai skaudu.

Išėjus vyrui, likau vieniša. Mane kankino daugybė kompleksų ir kaltės jausmas dėl pirmosios santuokos. Tačiau likimas yra keistas dalykas. Po daugelio metų sutikau savo pirmąjį vyrą. Pradėjome su juo bendrauti ir tapome labai artimi. Aš vėl jį įsimylėjau, supratau, ką padariau ir kokią brangenybę tada praradau, kokį skausmą jam suteikiau. Mano širdyje atsirado viltis, kad dar galima viską pataisyti ir pradėti iš naujo. Deja, taip neįvyko.

Jis papasakojo, kad po manęs sėkmingai vedė, jog jie vienas kitą labai mylėjo, susilaukė dviejų gražių sūnų, kurie dabar jau suaugę, o prieš penkerius metus ji mirė. Po ilgų pokalbių ir prisiminimų jis prisipažino, kad labai ją mylėjo, o aš jam esu tik kaip gera draugė ar sesuo, ir jis norėtų, kad taip ir toliau būtų. Tad likome draugais. Man buvo skaudu, kad dėl to, jog atsidūriau tokioje situacijoje, esu pati kalta. O po dvejų metų jis išėjo anapilin. Tiesiog atsigulė miegoti ir nepabudo.

Dabar man daugiau kaip 60 metų, esu vieniša, neturiu nei šeimos, nei vaikų. Ir bemiegėmis naktimis vis kankina klausimas: „Kodėl taip susiklostė mano gyvenimas?“ Deja, atsakymo į šį klausimą nėra…

pexels.com nuotr.