Kas esu – tarnaitė ar gera žmona?

 „Mano vyras dirba, o po darbo ant sofos  gulėdamas  žiūri filmus. Jis niekada negamina valgio, pavalgęs nenuima nuo stalo lėkštės, atsikelia nuo stalo kaip restorane – ir ant sofos. Nusirengęs rūbus meta bet kur, išeidamas iš vonios palieka nešvarią, tualetą taip pat. Negaliu priversti jo vakare išeiti pasivaikščioti, na, ilgiausiai – kokioms 15-ai minučių“, – pasiguodė Loreta ir prisipažino, kad santuokoje gyvena draskoma abejonių ir kamuojama nežinios dėl ateities.

Kai vyras neranda išlygintų drabužių, jį ištinka toks šokas

Jis gerai uždirba, o aš lankau programuotojo kursus, kad galėčiau tapti nepriklausoma. Bet toks gyvenimas veda mane iš proto. Iš pradžių, kai tik susituokėme, norėjau parodyti, kaip aš juo rūpinuosi, kokia aš gera žmona, o dabar, kai vyras neranda išlygintų drabužių, jį ištinka toks šokas, lyg aš būčiau neatlikusi savo pareigų. Aš juk gyvenu jo bute ir valgau jo perkamą maistą, be to, jis dar apmoka mano programavimo kursus.

Aš tik ir svajoju, kada gausiu pirmąjį atlyginimą ir ištrūksiu iš tos vergijos. Viena vertus, jis teisus: jei naudojuosi jo pinigais ir gyvenu jo bute, tai turėčiau atsidėkoti bent pasirūpindama jo komfortišku gyvenimu. Bet kita vertus, kas aš esu? Tarnaitė ar gera žmona? Virėja ir valytoja dėl maisto ir stogo virš galvos?

Esu našlaitė ir neturiu kur gyventi

Esu našlaitė ir neturiu kur gyventi, nėra pinigų ir būstui nuomotis. Į tokią vergiją patekau savo noru. Bet labai trokštu, kad kas nors manimi pasirūpintų, na, bent jau apkamšytų prieš miegą… Ir baisiausia, kad aš nesuprantu, ar tai normali santuoka, ar čia kažkas ne taip…

Aš galiu padaryti viską. Galiu pataisyti spintą, išdažyti lubas, gaminti ir gražiai sutvarkyti butą. Aš galiu padaryti bet ką, bet baisu išeiti. Vėl bijau pajusti tą jausmą, kai mane paliko tėvai, kad esu visiškai viena. Dabar bent vyras, nors ir šioks toks, šalia.

Gyvenu, draskoma abejonių ir kamuojama nežinios dėl ateities

Jei jį paliksiu – man viskas, kur ir kaip aš uždirbčiau tiek pinigų pirmąjį mėnesį, kad galėčiau susimokėti už butą ir užtektų pragyvenimui? Be to,  aš bijau savo vyro reakcijos į skyrybas. Nes jeigu aš dėl kažko paprieštarauju, jis iš karto supyksta ir rėžia: „Tau visada visko trūksta!“

Aš jo klausiu: „Ar tu mane myli?“ Jis sako, kad aš jau nusibodau jo to klausinėdama. Bet aš noriu meilės, o jis įsitikinęs, kad geriausias jo meilės įrodymas yra tai, kad jis apmoka už visus mano poreikius.

Taip ir gyvenu, draskoma abejonių ir kamuojama nežinios dėl ateities. Jeigu turėčiau tėvus, senelius, kitus artimus vyresnius žmones, galėčiau paklausti, paprašyti patarimo, pasiguosti. Deja, esu našlaitė…

pexels.com  nuotr.