Kokia vyresnio amžiaus žmonių finansinė padėtis, pensijos ir savivaldybių atsakomybė?

Seime surengtoje konferencijoje „Ilgaamžystė ir savivaldos rinkimai: kaip ruošiamasi atstovauti vyresnio amžiaus žmonių interesams“, kalbėta įvairiomis vyresnio amžiaus žmonėms aktualiomis temomis. Pateikiame prof. dr. Romo LAZUTKOS pranešimą.

Vyresnio amžiaus žmonių gerovė – ne tik rūpestis, bet ir savivaldybių turtas

Pradėsiu nuo paprastos minties: materialinė gerovė ir psichologinė savijauta yra glaudžiai susijusios. Matome, kad Lietuvos gyventojų psichologinės gerovės kreivė leidžiasi žemyn. Panašu, kad ir mano prognozės šiuo klausimu nėra optimistiškos.

Kartais sakoma, kad tik nedidelė dalis žmogaus laimės priklauso nuo turto. Tačiau daugelis prisimename seną televizijos serialą „Turtuoliai irgi verkia“. Galima pajuokauti, kad geriau verkti turtingam negu neturtingam. Vis dėlto dar blogiau, kai žmogus yra ne tik neturtingas, bet ir psichologiškai nelaimingas. Šie dalykai dažnai susiję, todėl kalbėdami apie vyresnio amžiaus žmonių gerovę negalime ignoruoti jų materialinės padėties.

Norėčiau pabrėžti, kad savivalda vyresnio amžiaus žmonėms yra ypač svarbi. Sulaukus senatvės gali prireikti įvairios pagalbos, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės svarbūs ir pačioms savivaldybėms. Jie nėra vien išlaidų eilutė ar papildomas rūpestis – jie yra reikšminga vietos bendruomenės dalis ir ekonominio gyvenimo dalyviai.

Vyresnio amžiaus gyventojai – savivaldybių ekonominis išteklius

Lietuvos savivaldybėse vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis labai skiriasi. Kai kuriose savivaldybėse ji palyginti nedidelė, o kitose artėja prie 30 procentų. Mažesnė vyresnio amžiaus gyventojų dalis dažniau būdinga didžiųjų miestų rajonams, kuriuose gyvena daugiau jaunų šeimų ir auga vaikai. Tuo tarpu kai kuriose kitose savivaldybėse vyresnio amžiaus žmonės sudaro net ketvirtadalį ar dar didesnę gyventojų dalį.

Kodėl tai turėtų būti laikoma savivaldybių turtu, o ne vien rūpesčiu?

Todėl, kad pensininkai gauna pensijas, už kurias perka maistą, vaistus ir kitas prekes, naudojasi vietos paslaugomis. Pinigai, kuriuos jie gauna iš „Sodros“, grįžta į vietos ekonomiką. Jie patenka į vietines vaistines, parduotuves, gydymo įstaigas ir kitus verslus. Ten dirbantys žmonės gauna pajamas, o savivaldybėje vyksta ekonominis gyvenimas. Jeigu pensijos būtų didesnės, daugiau pinigų liktų vietos ekonomikoje, o tai prisidėtų ir prie pačių savivaldybių gerovės.

Kai politikai kalba apie savivaldybių klestėjimą, dažnai pabrėžia investicijų pritraukimą ir naujų įmonių steigimą. Tačiau verta pagalvoti ir apie tai, kaip geriau panaudoti jau turimus išteklius. Vienas iš jų – gyventojai, kurių pensijos kas mėnesį pasiekia savivaldybes. Todėl rūpintis vyresnio amžiaus žmonėmis reiškia ne tik teikti jiems pagalbą, bet ir stiprinti vietos ekonomiką.

Lietuvos ir Ispanijos senjorai: ar pensininkas visur gyvena vienodai?

Lietuvoje straipsniuose apie vyresnio amžiaus žmones dažnai kartojamos panašios nuotraukos, kuriose vaizduojami susirūpinę ar vargingai gyvenantys senjorai. Tačiau pažvelgus į kitų šalių pavyzdžius kyla klausimas, kodėl gyvenimo sąlygos taip skiriasi.

Ispanijoje taip pat diskutuojama apie pensijų sistemos finansavimą, jos skolas ir valstybės biudžeto paramą. Tačiau vidutinės senatvės pensijos ten yra maždaug dvigubai didesnės nei Lietuvoje. Todėl norisi paklausti: ar pensininkas Lietuvoje ir pensininkas Ispanijoje iš tiesų turi vienodas galimybes gyventi oriai?

Žinoma, abiejose šalyse jie yra pensininkai. Tačiau pats statusas dar nieko nepasako apie žmogaus gyvenimo kokybę. Svarbu ne vien tai, ar žmogus gauna pensiją, bet ir kokia yra jos perkamoji galia, kokias paslaugas jis gali sau leisti ir ar gali patenkinti savo kasdienius poreikius.

Vyresnio amžiaus žmonių pajamos gerokai atsilieka nuo dirbančiųjų pajamų

Lietuvoje maždaug 40 procentų pensininkų patiria skurdo riziką. Tai ilgą laiką išliekantis didelis rodiklis. Tačiau dar svarbiau palyginti vyresnio amžiaus žmonių pajamas su darbingo amžiaus gyventojų pajamomis. Lietuvoje senjorų pajamos sudaro maždaug 62 procentus darbingo amžiaus gyventojų pajamų. Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 91 procentą. Tai reiškia, kad daugelyje Europos šalių žmogaus pajamos, sulaukus pensinio amžiaus, sumažėja palyginti nedaug, o Lietuvoje šis kritimas gerokai didesnis.

Mano požiūriu, racionalu būtų siekti, kad žmogaus gyvenimo lygis visą gyvenimą keistųsi kuo mažiau. Kodėl turėtume manyti, kad jaunystėje žmogus gali gyventi gerai, paskui dešimtmečius sunkiai dirbti, o senatvėje vėl patirti didelių finansinių sunkumų?

Žinoma, žmogaus poreikiai skirtingais gyvenimo etapais keičiasi. Tačiau tai nereiškia, kad būtina susitaikyti su staigiu gyvenimo lygio kritimu sulaukus pensijos. Jeigu gyventojo pajamos sumažėja 10 procentų, galbūt jis gali sumažinti dalį išlaidų, nes nereikia važinėti į darbą, daugiau gamintis namuose. Tačiau kai pajamos sumažėja 40 procentų, situacija visiškai kitokia. Žmogui tampa gerokai sunkiau išlaikyti ankstesnį gyvenimo lygį.

Todėl turėtume siekti, kad ištekliai per visą gyvenimą būtų paskirstomi tolygiau. Tai būtų ne tik socialiai teisingiau, bet ir ekonomiškai racionaliau.

Nuosavas būstas dar nereiškia, kad žmogus yra turtingas

Dažnai girdime argumentą, kad Lietuvos pensininkų pensijos nedidelės, tačiau jie turi nuosavą būstą. Iš tiesų daugiau kaip 90 procentų vyresnio amžiaus žmonių gyvena nuosavuose būstuose. Tačiau ar galima vien pagal tai spręsti apie jų turtinę padėtį?

Pirmiausia reikia atsižvelgti į būsto kokybę, vertę, vietą ir tai, ar jis atitinka žmogaus poreikius. Vien turėti stogą virš galvos dar nereiškia, kad gyventojas turi daug turto ar gali sau leisti geresnį gyvenimą.

Jaunesni gyventojai dažnai perka būstą su paskola. Todėl, nors jų nekilnojamasis turtas gali būti vertingas, atėmus likusią paskolos dalį jų grynasis turtas būna nedidelis. Vidutinio amžiaus žmonės paskolas jau būna išmokėję arba jų apskritai neturi. Tačiau senjorų turimas nekilnojamasis turtas dažnai yra senesnis ir mažesnės vertės. Dalis jų gyvena senos statybos daugiabučiuose, senesniuose individualiuose namuose ar mažesnėse gyvenvietėse. Tuo tarpu jaunesni gyventojai dažniau įsigyja naujos statybos būstus arba pasistato individualius namus patrauklesnėse vietose. Tokio nekilnojamojo turto vertė gali būti gerokai didesnė.

Taigi vien faktas, kad žmogus turi nuosavą būstą, neparodo tikrosios jo ekonominės padėties. Svarbu vertinti ir to būsto vertę, ir kitas žmogaus turimas lėšas.

Be to, vyresniame amžiuje mažėja ne tik turto vertė, bet ir pajamos bei vartojimas. Kartais ekonomistai siūlo vertinti ne vien pajamas, o tai, kiek žmogus iš tikrųjų gali vartoti. Šiuo požiūriu svarbu ne tik tai, kiek pinigų žmogus gauna, bet ir kokias prekes bei paslaugas jis gali įsigyti.

Lyginant Lietuvos duomenis su kitomis euro zonos šalimis matyti, kad kitur vyresnio amžiaus žmonių turto vertė nekrinta taip ryškiai. Nors skirtingų šalių turto vertės labai skiriasi, bendra išvada išlieka: Lietuvoje vyresnių žmonių materialinė padėtis silpnėja ne tik dėl mažesnių pajamų, bet ir dėl mažesnės jų turimo turto vertės.

„Sodros“ rezervas: ar tikrai jo negalima naudoti dabartiniams pensininkams?

Pasisakydamas šiuo klausimu sulaukiu nemažai kritikos. Viešojoje erdvėje kartais sakoma, kad siūlymas panaudoti „Sodros“ rezervą reikštų jaunų žmonių ateities sąskaita didinamas pensijas.

Argumentas paprastai toks: ateityje dirbančių žmonių bus mažiau, jie sumokės mažiau įmokų, todėl pinigus reikia kaupti iš anksto. Priešingu atveju mūsų vaikai ir anūkai gali gauti dar mažesnes pensijas negu mes. Tačiau man atrodo, kad šį klausimą reikėtų nagrinėti plačiau.

Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje labai sumažėjo gimstamumas. Devintojo dešimtmečio pradžioje tūkstančiui gyventojų tekdavo maždaug 15 gimusiųjų, o vienai moteriai – apie du ar net daugiau vaikų. Nepriklausomybės pradžioje gimstamumo rodiklis taip pat buvo artimas dviem vaikams vienai moteriai. Šiandien jis gerokai mažesnis ir siekia maždaug vieną vaiką ar kiek daugiau, priklausomai nuo laikotarpio.

Dabartiniai pensininkai ir jų karta augino vaikus, kurie šiandien dirba ir moka įmokas „Sodrai“. Tačiau dabar gimsta gerokai mažiau vaikų, todėl ateityje dirbančiųjų ir pensininkų santykis gali būti dar nepalankesnis.

Tuomet kyla klausimas: ar teisinga, kad žmonės, kurie užaugino vaikus, dabar gauna mažas pensijas, o jų vaikų mokamos įmokos turi būti kuo labiau kaupiamos ateičiai, kad užtikrintų pensijas kartai, kurioje vaikų bus dar mažiau?

Ar teisinga dabartinius senjorus versti skursti vien todėl, kad ateityje gali kilti finansinių sunkumų?

Aš šį klausimą keliu ne todėl, kad turėčiau paprastą atsakymą, bet dėl to, jog apie jį turėtume diskutuoti atvirai. Įprasta sakyti, jog rezervo naudojimas reikštų ateities sąskaita gyvenančius dabartinius pensininkus. Tačiau ne mažiau svarbu paklausti, ar teisinga dabartinius vyresnio amžiaus žmones palikti skursti vien todėl, kad ateityje gali kilti finansinių sunkumų.

Taip pat neturėtume manyti, kad pensijų dydį lemia vien gimstamumas. Pavyzdžiui, Nigerijoje gimsta daugiau vaikų negu visoje Europoje, tačiau tai savaime neužtikrina didelių pensijų. O tokiose šalyse kaip Ispanija, kur gimstamumas nėra didelis, pensijos gali būti maždaug dvigubai didesnės negu Lietuvoje.

Vadinasi, pensijų sistema priklauso ne vien nuo vaikų skaičiaus. Svarbu ir tai, kokia sukuriama ekonominė vertė ir kaip tos vertės dalis paskirstoma vyresnio amžiaus žmonėms.

Ateities kartos turės pažangesnes technologijas, dirbtinį intelektą ir kitus įrankius, kurie leis daug greičiau atlikti darbus bei sukurti daugiau vertės. Todėl turėtume diskutuoti ne tik apie tai, kiek žmonių dirbs, bet ir apie tai, kiek vertės jie sukurs ir kaip ji bus paskirstyta.

Aš nesakau, kad rezervą reikia tiesiog išleisti neapgalvotai. Tačiau manau, kad diskusija neturėtų apsiriboti teiginiu, jog rezervo liesti negalima. Reikia aiškiai įvertinti, kokiam tikslui jis kaupiamas, kokia jo dalis būtina finansiniam stabilumui užtikrinti ir kokias galimybes turime gerinti dabartinių pensininkų gyvenimą.

Pensijų indeksavimas: kodėl pensijos galėtų būti didesnės?

Dar viena problema, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį, – pensijų indeksavimo tvarka.

Kiekvienais metais politikai mėgsta paskelbti, kiek padidės pensijos. Dažnai pabrėžiama, kad jos didėja dviženkliu procentu. Tačiau ne visada paaiškinama, kaip tas padidėjimas apskaičiuojamas. Pensijų indeksavimas priklauso nuo darbo užmokesčio fondo augimo. Vertinami praėjusių metų duomenys ir naudojamos ateities prognozės, kurias teikia Finansų ministerija. Šios prognozės reikalingos planuojant valstybės, savivaldybių ir „Sodros“ biudžetus. Problema ta, kad prognozuojamas darbo užmokesčio augimas gali būti mažesnis už vėliau faktiškai užfiksuotą augimą.

Tarkime, atlyginimai vienais metais padidėja 10 procentų. Kitais metais prognozuojama, kad jie augs 8 procentais, dar kitais – 6 procentais, vėliau – 5 procentais. Tačiau jeigu realybėje atlyginimai ir toliau auga 10 procentų, pensijų indeksavimo formulėje naudojami skaičiai neatitinka faktiško ekonomikos augimo.

Dėl to susidaro skirtumas tarp pensijos, kuri apskaičiuojama pagal prognozes, ir tos, kuri galėtų būti, jei būtų atsižvelgiama į tikrąjį darbo užmokesčio fondo augimą.

Jeigu prognozės nuolat atsilieka nuo realybės, turime ieškoti sprendimo

Atlikęs skaičiavimus, kuriuos papildomai patikrinau, gavau rezultatą, kad vidutinė pensija galėtų siekti maždaug 800 eurų, o ne 745 eurus, kaip nurodyta mano nagrinėjamame pavyzdyje. Skirtumas sudarytų apie 55 eurus per mėnesį. Tai nėra menka suma žmogui, kuris gyvena iš pensijos ir turi apmokėti būsto, maisto, vaistų bei kitas kasdienes išlaidas.

Suprantu, kad prognozuoti ateities atlyginimų augimą sudėtinga. Finansų ministerija negali tiksliai žinoti, kiek atlyginimai didės po kelerių metų. Tačiau jeigu prognozės nuolat atsilieka nuo realybės, turime ieškoti sprendimo, kaip susidariusį skirtumą kompensuoti.

Mano nuomone, reikėtų ne tik skelbti, kiek pensijos didės ateinančiais metais, bet ir įvertinti, ar ankstesniais metais dėl netikslių prognozių pensininkai negavo mažesnių išmokų, negu galėjo gauti. Jei toks skirtumas susidarė, būtina svarstyti, kaip jį grąžinti.

Ką turėtų daryti vyresnio amžiaus žmonių organizacijos?

Vyresnio amžiaus žmonių organizacijos turi galimybių aktyviau dalyvauti formuojant valstybės ir savivaldybių politiką. Šiandien jau egzistuoja įvairios vyresnio amžiaus žmonių politikos institucijos ir tarybos, veikiančios tiek nacionaliniu, tiek savivaldybių lygmeniu.

Tačiau vien dalyvauti posėdžiuose ir išsakyti problemas nepakanka. Valdžia dažniausiai jau žino, kad pensijos per mažos, kad dalis senjorų patiria skurdą ir kad jų materialinė padėtis dažnai blogėja. Vien dar kartą tai pakartoti neužtenka. Reikia siekti, kad žinojimas virstų konkrečiais sprendimais.

Todėl vyresnio amžiaus žmonių organizacijos turėtų reikalauti aiškių politikų ir institucijų įsipareigojimų raštu. Turi būti įvardyta, kas konkrečiai įsipareigoja, kokių veiksmų imsis ir kada jie bus įgyvendinti. Vėliau šiuos įsipareigojimus reikia stebėti, priminti apie juos ir viešai kelti klausimą, jeigu jie nevykdomi arba vykdomi nepakankamai.

Tik taip galime tikėtis realių pokyčių. Neužtenka pripažinti problemą – būtina reikalauti atsakomybės už jos sprendimą.

Senjorų materialinė padėtis gali ir turi gerėti

Esu įsitikinęs, kad vyresnio amžiaus žmonių materialinė padėtis gali ir turi gerėti. Jų gyvenimo kokybę lemia ne vien pensijų dydis, bet ir turto vertė, galimybė naudotis paslaugomis, savivaldybių politika bei visos valstybės požiūris į senatvę.

Vyresnio amžiaus žmonės nėra našta valstybei ar savivaldybėms. Jie yra mūsų visuomenės dalis, savo darbu kūrę dabartinę gerovę, auginę vaikus ir prisidėję prie ekonomikos. Todėl jų orus gyvenimas turėtų būti ne tik gražus politinis pažadas, bet ir konkretus valstybės įsipareigojimas.