Vaclava papasakojo istoriją, kuri privertė susimąstyti: kiek laiko yra „padoru“ gedėti?

Man – 64 metai. Prieš šešis mėnesius palaidojau savo vyrą – jis mirė nuo infarkto. Vyro mirtis man buvo didžiulis šokas, turint omenyje, kad viskas įvyko taip greitai ir netikėtai. Juk buvo visiškai sveikas, planavome dar daug ką nuveikti…

Mūsų  sūnus gyvena kitame mieste, po laidotuvių jis pakvietė kuriam laikui pabūti pas jį, kad nelikčiau viena su savo sielvartu.

Su juo gyvenau tris mėnesius ir per tą laiką sutikau vyrą, kuris padėjo man sugrįžti į gyvenimą. Julius taip pat našlys, jis už mane metais vyresnis, jau pensijoje, bet dar dirba veterinarijos gydytoju. Mus suvedė meilė gyvūnams. Julius gyvena šalia sūnaus ir kiekvieną rytą išeidavo pašerti benamių kačių. Aš taip pat jomis rūpinausi, taip mes ir susipažinome.

Apie mūsų santykius sūnui nieko nesakiau  – kažkaip buvo nepatogu, kad po tėvo mirties taip greitai atsirado naujas vyras. Bet juk negali savo širdžiai įsakyti…

To negalėjau paaiškinti ir savo berniukui – tuo labiau, kad jis labai emocingas, impulsyvus, kaip ir jo tėvas. Todėl nusprendėme, kad Julius persikels pas mane, juolab kad turėdamas tokią profesiją jis visada ras darbą, jei norės „prisidurti“ prie pensijos.

Neatsižvelgiau tik į vieną dalyką – kad aplink yra daug „gerų“ draugių, kurios mane ne tik pasmerks už lengvabūdišką elgesį, bet ir praneš mano sūnui. O dabar esu „pasileidėlė, kuri, užuot liūdėjusi mirusio vyro, valkiojasi su kažkokiu diedu“ (taip buvo pasakyta).

Sužinojęs apie naują mylimąjį sūnus ant manęs supyko, nekelia ragelio, o ir pati nedažnai skambinu, nes jaučiuosi nejaukiai. Tikiuosi, kad laikui bėgant jis supras, kad šešiasdešimt ketverių metų mama dar nėra visiškai sena moteris ir turi teisę būti laiminga, o ne visą likusį gyvenimą vaikščioti į kapus ir  gedėti. Manau, tai supranta ir mano draugės, bet jos mane smerkia tiesiog iš pavydo. Jei jos būtų sutikusios tokį, kaip mano Julius, būtų pabėgusios pas jį ir nuo gyvų vyrų…

pexels.com nuotr.