„Duty free“ įkūrėjas – žmogus, kuris slaptai dalijo milijardus
Šiandien sunku įsivaizduoti oro uostą be „Duty free“ parduotuvės. Į jas žmonės užsuka prieš skrydį, perka kvepalus, saldumynus ar butelį gėrimo lauktuvėms. Tačiau tik nedaugelis girdėjo, kad idėja parduoti prekes be mokesčių tarptautiniuose oro ir jūrų uostuose keliaujantiems žmonėms kilo amerikiečių verslininkui Čakui Finiui, kuris kartu su partneriu Robertu Milleriu 1950–1960 m. įkūrė bendrovę „Duty Free Shoppers“ (DFS). Dar mažiau žmonių žino, kad jis yra vienas kukliausių ir dosniausių verslininkų pasaulio istorijoje.
Nuo jaunystės žinojo pinigų vertę
Č. Finis gimė 1931 m. JAV, Airijos imigrantų šeimoje. Jo vaikystė nebuvo ypatinga, šeima gyveno ne vargingai, bet be didelio pinigų pertekliaus. Vaikinas anksti suprato pinigų vertę, dirbo įvairius darbus, tarnavo kariuomenėje. Kelionių metu Č. Finis pastebėjo, kad jūreiviai ir keliautojai mielai perka alkoholį ir dovanas be mokesčių. Tada kartu su verslo partneriu R. Milleriu įkūrė bendrovę „Duty Free Shoppers“. Iš pradžių tai buvo nedidelė prekyba jūreiviams, vėliau parduotuvės persikėlė į jūrų ir oro uostus, paplito visame pasaulyje.
Verslas ypač sparčiai vystėsi Azijoje. Honkongas, Japonija ir kitos regiono šalys tapo vietomis, kur ypač buvo paklausios prabangos prekės.
Milijardierius stengėsi likti nematomas
Pajamos augo, o kartu didėjo ir Č. Finio turtas, tačiau jis visą gyvenimą stengėsi likti nematomas.
Net ir būdamas labai turtingas, jis ilgus metus neturėjo nuosavo būsto – gyveno nuomojamuose butuose, dažnai juos keitė. Jam tai atrodė patogiau: mažiau rūpesčių, jokių prisirišimų. Persikraustydamas dažnai neimdavo daug daiktų, nes nemėgo jų kaupti. Baldus ar knygas kartais tiesiog palikdavo, sakydamas, kad viską, ko reikia, galima nusipirkti iš naujo.
Č. Finis turėjo vos kelis kostiumus, kuriuos dėvėjo daugelį metų. Laikrodis ant jo rankos kainavo apie 15 dolerių ir buvo pakeistas tik tada, kai visiškai sugedo. Verslininkas sakė, kad jam svarbu žinoti laiką, o ne rodyti statusą.
Jis nemėgo dovanų, ypač brangių – jei jų gaudavo, dažnai atiduodavo kitiems.
Kelionėse verslininkas dažniausiai skrisdavo ekonomine klase, o viešbučiuose apsistodavo paprastuose kambariuose. Restoranuose rinkdavosi ne brangius patiekalus, o paprastą maistą. Kartais net kolegos stebėdavosi, kaip žmogus, valdantis milijardus, taip lengvai atsisako patogumų.
Anonimiškai paaukojo 8 milijardus dolerių
Č. Finis ne tik nesigyrė savo turtais, bet netgi nenorėjo, kad kas nors apie tai žinotų. Dėl to jis specialiai neregistravo įmonių savo vardu, naudojo tarpininkus ir fondus, vengė prabangos ženklų.
Tik vėliau paaiškėjo, kad per savo įkurtą fondą „Atlantic Philanthropies“ verslininkas paaukojo apie 8 milijardus JAV dolerių, juos anonimiškai skirdamas universitetams, statydamas ligonines, remdamas medicinos tyrimus, vykdydamas socialinius projektus visame pasaulyje.
Vaikams milijardų nepaliko
Č. Finis kartu su žmona Helga Feeney augino penkis vaikus, tačiau šeima buvo uždara. Jis sąmoningai vengė kalbėti apie vaikus spaudoje ir nenorėjo, kad jie būtų siejami su didžiuliais pinigais. Poros vaikai augo be prabangių namų, limuzinų, tarnų. Jie lankė mokyklas kaip ir kiti bendraamžiai, studijavo, dirbo. Tėvas sąmoningai siekė, kad jie nesijaustų išskirtiniai vien dėl pinigų.
Didžioji Č. Finio turto dalis buvo išdalinta dar jam gyvam esant, todėl vaikai nepaveldėjo milijardų, bet gavo pakankamai, kad galėtų gyventi stabilų ir savarankišką gyvenimą.
Paskutiniai metai – ramybėje ir be viešumos
Paskutiniais gyvenimo metais jis gyveno ramiai, be viešumo, skaitydamas, vaikščiodamas ir bendraudamas su artimaisiais. 2020-aisiais mecenatas uždarė savo labdaros fondą, pasakęs, kad viską, ką planavo, jau padarė. 2023 metais Č. Finis mirė, sulaukęs 92-erių. Apie jo mirtį buvo pranešta trumpai, palaidotas be didelių iškilmių, taip pat tyliai, kaip jis gyveno visą gyvenimą.
Parengta pagal užsienio žiniasklaidą
commons.wikimedia.org nuotr.