Kodėl mes nepamename savo kūdikystės?
Ar kada nors bandėte prisiminti, ką veikėte prieš šešerius metus? Daugumai žmonių tai nėra sunki užduotis. Tačiau ar galėtumėte prisiminti savo gyvenimą, kai jums buvo pusantrų metų? Tai jau tampa tikru iššūkiu, nes mūsų atmintis būna itin ribota ankstyvuoju gyvenimo etapu.
Vadina „kūdikiška amnezija“
Psichologė Karolina Rovy Kollier atliko daugybę tyrimų, kad išsiaiškintų, kaip mažiems vaikams sekasi atsiminti įvykius. Nors dauguma žmonių mano, kad kūdikiai negali formuoti prisiminimų, R. Kollier eksperimentais įrodė, kad kūdikiai iš tikrųjų sugeba sukurti tam tikrus prisiminimus nuo labai ankstyvo amžiaus. Pavyzdžiui, jie geba atpažinti pažįstamus žmones – dažniausiai tai būna jų motina – ir netgi šypsotis jiems. Taip pat nustatyta, kad jau šešių mėnesių vaikai gali išlaikyti informaciją, tokią, kaip traukti svirtelę, kad paspartintų žaislinio automobilio judėjimą. Kitą dieną jie prisimena šį veiksmą, tačiau vėliau šią informaciją pamiršta.
Įdomu tai, kad kuo vaikai tampa vyresni, tuo ilgiau jie sugeba išlaikyti prisiminimus. Taigi, jei mes galime prisiminti kai kuriuos įvykius nuo labai ankstyvo amžiaus, kyla klausimas – kodėl mes visiškai nepamename savo kūdikystės? Mokslininkai šį fenomeną vadina „kūdikiška amnezija“, o jos priežastys vis dar kelia daug klausimų.
Savęs suvokimo hipotezė
Pirmoji hipotezė, paaiškinanti kūdikišką amneziją, susijusi su savęs suvokimu. Kad galėtume sukurti autobiografinius prisiminimus, turime turėti tam tikrą savimonės jausmą ir aiškiai atskirti save nuo kitų žmonių. Psichologai nustatė, kad kūdikiai iki 18 mėnesių amžiaus nesuvokia, kad atspindys veidrodyje – tai jie patys. Pavyzdžiui, jei jų nosis būtų patepta dažais ir jie būtų parodyti veidrodyje, jie nesuprastų, kas tai yra. Tačiau, pasiekus 18–24 mėnesių amžių, vaikai pradeda suprasti, kad tai jų atspindys, ir netgi bando ištrinti dažus. Tai rodo, kad nuo šio amžiaus jie gali pradėti formuoti prisiminimus apie save.
Kalbos hipotezė
Antra hipotezė, paaiškinanti kūdikišką amneziją, yra kalbos vystymasis. Kai bandome prisiminti praeities įvykius, dažniausiai tai darome naudodami žodžius – vidinį monologą. Maži vaikai dar neturi pakankamai išvystytos kalbos, kad galėtų formuoti tokį vidinį monologą, todėl jiems labai sunku susikurti ir išlaikyti prisiminimus. Laikui bėgant, kai vaikai pradeda mokytis kalbėti, jie sugeba sustiprinti savo prisiminimus ir išsaugoti juos ilgesniam laikui.
Hipokampo hipotezė
Trečioji hipotezė yra susijusi su smegenų vystymusi, ypač su hipokampu – smegenų sritimi, atsakinga už trumpalaikės atminties perkėlimą į ilgalaikę. Iki 18–24 mėnesių amžiaus hipokampas nėra visiškai išvystytas, todėl kūdikiai negali sukurti ilgalaikių prisiminimų. Kai ši smegenų dalis tampa brandesnė, vaikai pradeda sugebėti prisiminti savo gyvenimo įvykius.
Apsaugos hipotezė
Pasak ketvirtosios hipotezės, kūdikiška amnezija gali būti psichologinė apsauga nuo traumuojančių prisiminimų. Kūdikystė – tai laikotarpis, kai žmogus yra pažeidžiamiausias ir labiausiai priklausomas nuo aplinkos. Kadangi kūdikiai negali apsiginti nuo pavojų ir yra pažeidžiami ligų ar suaugusiųjų veiksmų, kai kurie mokslininkai mano, jog gamta „užblokavo“ šiuos ankstyvuosius prisiminimus, kad apsaugotų kūdikius nuo psichologinių traumų. Tokiu būdu, jei mes nuolat prisimintume savo pirmuosius gyvenimo metus, tai galėtų turėti neigiamą poveikį mūsų psichikai.
pexels.com nuotr.