7 patarimai, ką daryti, jei vaikai tapo svetimi

Telefonas tyli. Diena iš dienos. Ir galvoje vis sukasi tas pats klausimas: „Kodėl? Kodėl mano vaikai, kuriuos auginau, maitinau ir šildžiau savo siela, staiga tapo svetimi? Kodėl jie mane ignoruoja, neskambina, atsako sausai ir nenoriai?“ Tokiomis akimirkomis atrodo, kad gali sprogti širdis. Viduje – pyktis, apmaudas ir kartėlis. Kaip nesušukti dėl tokios neteisybės? Kaip nepulti priekaištauti? Kaip savyje išlaikyti pagarbą – sau pačiam? Keli patarimai, kaip atgauti pusiausvyrą, kai, rodos, širdis sudaužyta į daugybę smulkių šukelių. 

1. Pripažinkite savo jausmus, bet neleiskite jiems jūsų valdyti

Kai vaikai mus ignoruoja arba, dar skausmingiau, rodo atvirą nepagarbą, viduje kyla audra. Apmaudas, pyktis ir kartėlis yra natūralūs. Jūs esate gyvas žmogus, o ne bronzinis paminklas.

Leiskite sau patirti šiuos jausmus. Neįtikinėkite savęs, kad „tai nieko baisaus“. Viskas, kas baisu, yra baisu. Tačiau svarbiausia: neleiskite emocijoms užvaldyti jūsų laivo vairo. Taip, buvote įskaudinti. Tačiau dabar ypač svarbu išlikti ramiam. Pabandykite mintyse sau pasakyti: „Taip, man skauda. Taip, turiu teisę pykti. Bet aš renkuosi rūpintis savimi, o ne save naikinti šiuo pykčiu.“ Tai ne apie silpnumą. Tai apie brandą – tokią, kuri žino, kaip būti sąžiningam ir švelniam sau tuo pačiu metu.

2. Nustokite laukti atsiprašymo ir dėkingumo

Giliai širdyje dažnai tikimės, kad vieną dieną mūsų vaikai viską supras, atbėgs su gėlių puokšte ir pasakys: „Mama, atsiprašau, buvau kvailė. Tu esi geriausia.“

Kartais taip nutinka. Bet, tiesą sakant, dažniausiai taip nebūna. Ir kuo ilgiau laukiame atsiprašymo, tuo aštriau jaučiame jo nebuvimą. Laukimas gula sunkiu akmeniu mūsų širdyse.

Geriausias dalykas, kurį galite padaryti, tai tyliai nuridenti šį akmenį. Reikia sau pripažinti, kad darėte viską, ką galėjote, mylėjote, kaip mokėjote. Ir nereikia dėl to laukti plojimų. Buvote gera mama, net jei dabar niekas to nesako. Jūsų indėlis yra ne pagyrimai, o gyvenimas, kurį padėjote sukurti. Paplekšnokite sau per petį. Tai svarbiau nei tūkstantis svetimų žodžių.

3. Nustatykite ribą tarp savęs ir jų veiksmų

Yra subtilūs spąstai, į kuriuos patenkame: pradedame kitų žmonių poelgius priimti kaip savo vertinimą. Jei vaikas mane ignoruoja, tai reiškia, kad esu blogas. Jei jis kalba grubiai, reiškia, aš jį nepakankamai mylėjau.

Tačiau tiesa ta, kad kitų žmonių poelgiai yra jų istorija. Jų silpnybės, nuovargis, apmaudas, galbūt net tiesiogiai nesusijęs su jumis. Jie gali būti šalti ne dėl jūsų, o dėl savo pačių vidinių problemų.

Tai nėra jų elgesio pateisinimas. Tačiau tai būdas neleisti jų šaltumui patekti į jūsų širdį. Kur jie yra, ten yra jų pasirinkimai. O kur esate jūs, ten yra jūsų gyvenimas. Ir jūs turite teisę išsaugoti šilumą – nepriklausomai nuo nieko.

4. Atsisakykite „aukos“ vaidmens

Kai mus įskaudina tie, kuriuos mylėjome iki negaliu, lengva įsijausti į aukos vaidmenį: „Aš taip stengiausi, nemiegojau naktimis, o jie…“ Ir šis jausmas suprantamas; jis tarsi senas paltas – jaukus, bet sunkus ir aplipintas tūkstančiu lopų.

Bet ar žinote, koks pavojus? Auka visada bejėgė. Ji negali nei pakeisti situacijos, nei iš jos išeiti oriai. Ji tik kenčia. Bet gi jūs negimėte kentėti, tiesa?

Liaukitės sau kartoję: „Aš nieko negaliu pakeisti“. Jūs galite. Ir pirmas dalykas, kurį galite padaryti, tai nustoti maitinti savo dėmesį nedėkingumu. Nustokite nuolat iš naujo išgyventi nuoskaudos akimirkas. Pasakykite sau: „Aš nesu auka. Esu moteris, turinti patirties, orumo ir teisę į pagarbą.“

Šis pokytis prasideda viduje. Švelniai, bet tvirtai. Ne garsiais šūkiais, o vidiniu sprendimu nebeleisti sau skęsti nuoskaudose.

5. Pertvarkykite santykius į kitą lygį

Daugelis žmonių pyksta ant savo vaikų, vis laukdami iš jų ankstesnės šilumos ir artumo. Tarsi laikas būtų sustojęs, santykiai išlikę tokie patys: mama rūpinasi – vaikai dėkoja.

Tačiau vaikai užaugo. Jie pasikeitė. Ir galbūt santykiai taip pat turi keistis.

Pabandykite į juos pažiūrėti ne kaip į „vaikus“, o kaip į suaugusiuosius, su jų silpnybėmis, keistenybėmis ir kitokiais niuansais. Kurkite naujus santykius: suaugęs – suaugęs. Ramiai, be meilės maldavimo.

Kartais šie nauji santykiai gali būti santūrūs. Tačiau kartais būtent tai suteikia galimybę tikrai abipusei pagarbai. Ne per ašaras ir priekaištus, o per ramų konstatavimą: „Tu esi atsakingas už savo gyvenimą, o aš – už savąjį.“

6. Labiau rūpinkitės savimi, o ne kitų elgesiu

Kai vaikai elgiasi grubiai ar šaltai, norisi juos vėl „drausminti“. Paaiškinti, pagėdinti, paprotinti. Tačiau, tiesą sakant, tai tas pats, kas belstis į uždarytas duris, už kurių nieko nėra.

Skirkite savo energiją sau. Savo pomėgiams, sveikatai, džiaugsmams. Arbatai su drauge, pasivaikščiojimui parke, mėgstamai knygai ar televizijos laidai, kuri jus prajuokina.

Kai rūpinatės savimi, tai tarsi statote aplink save nematomą, šiltą namelį. Ir tada kitų žmonių šaltumas jūsų taip lengvai nesugniuždo. Nes turite kur grįžti – į save.

Ir žinote ką? Kartais, kai vaikai pamato, kad visomis priemonėmis nebesiekiate jų dėmesio, jie natūraliai pradeda artėti. Nes norisi būti šalia stiprios, energingos moters. O ne išsekusios ir įsižeidusios.

7. Leiskite sau kurti laimę – nepaisant vaikų

Visuomenėje mums dažnai buvo diegiama: motinos laimė – vaikuose. Ir jei vaikai jus ignoruoja arba negerbia, vadinasi, gyvenimas pragyventas veltui. Kaip tai žiauru ir neteisinga!

Jūsų laimė nebūtinai turi priklausyti nuo kažkieno kito elgesio. Jūsų laimė – ne apdovanojimas už nuopelnus. Tai – teisė.

Leiskite sau rasti džiaugsmo smulkmenose. Rūpinantis savimi. Naujuose pomėgiuose. Bendraujant su tais, kurie jus vertina – net jei tai ne jūsų vaikai, o draugai, kaimynai ar kolegos.

Jūsų gyvenimas yra jūsų. Ir niekas negali atimti jūsų teisės būti laimingam.

Būna nemalonu, kai jus skaudina artimiausi žmonės. Šis jausmas panašus į šaltą, ilgai besitęsiantį lietų. Bet žinote ką? Net ir ilgiausiai lyjantis lietus galiausiai praeina, ir tada pasirodo saulė.

Jūsų šiluma, vertė, stiprybė yra jumyse. Nepriklausomai nuo to, kaip kažkas elgiasi. Ir žinote, kartais geriausia, ką galime padaryti sau ir savo vaikams – nustoti reikalauti meilės. Ir pradėti mylėti save.

Parengta pagal psichologinę žiniasklaidą

pexels.com nuotr.