Lietuviškasis laimės paradoksas: jaunimas laimingas, o senjorams jos trūksta?

Seime surengtoje konferencijoje „Ilgaamžystė ir savivaldos rinkimai: kaip ruošiamasi atstovauti vyresnio amžiaus žmonių interesams“ prof. dr. Albinas BAGDONAS padarė pranešimą tema „Amžius ir psichologinė gerovė: lietuviškasis paradoksas, jo priežastys ir ką daryti?“ Pateikiame pranešimą, kuriame profesorius dalijasi įžvalgomis, kodėl Lietuvos jaunimas pagal laimės rodiklius patenka tarp pirmaujančių pasaulyje, tačiau vyresnio amžiaus žmonių savijauta gerokai prastesnė.

Ilgesnis gyvenimas savaime dar negarantuoja geresnės savijautos

Nors ilgaamžystė suteikia galimybę ilgiau matyti, jausti, patirti ir pažinti pasaulį, svarbu ne tik tai, kiek metų žmogus nugyvena, bet ir kokia tų metų kokybė.

Tai parodo ryškus Lietuvos visuomenės prieštaravimas: jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių psichologinė gerovė skiriasi. Tarptautinių laimės tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojai iki 30 metų pagal laimės rodiklius užėmė pirmąją vietą tarp 142 valstybių, o vyresnių nei 60 metų žmonių grupė – 44-ąją.

Daugelyje šalių psichologinė gerovė vaizduojama U formos kreive. Jaunystėje žmonės laimingi, nes juos dažnai įkvepia ateities planai, naujos pažintys, savarankiškumas ir daugybė galimybių. Vidutiniame amžiuje atsiranda duobė dėl daugiau atsakomybių: reikia rūpintis vaikais, derinti darbą ir šeimą, mokėti už būstą, padėti vyresniems artimiesiems ir spręsti finansinius klausimus. Senatvėje pasitenkinimas gyvenimu vėl padidėja.

Lietuvoje ši tendencija kitokia. Jaunimas išsiskiria aukštais laimės rodikliais, tačiau vidutiniame amžiuje psichologinė gerovė mažėja, o senatvėje neatsistato. Kitaip tariant, kreivė, užuot vėl kilusi į viršų, lieka žemai.

Šį skirtumą gali lemti Lietuvos vyresniosios kartos istorinė patirtis, finansinis nesaugumas, sveikatos problemos ir silpnesni socialiniai ryšiai. Nors senatvėje žmonės gali labiau vertinti teigiamus prisiminimus ir geriau reguliuoti emocijas, šie veiksniai ne visada atsveria kasdienius sunkumus.

Todėl lietuviškasis paradoksas kelia svarbų klausimą: kodėl tai, kas kitose šalyse padeda senatvėje susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, Lietuvoje nepakankamai veikia? Atsakymo reikia ieškoti ne tik žmogaus psichologijoje, bet ir jo gyvenimo sąlygose, socialiniame saugume bei visuomenės požiūryje į vyresnį amžių.

Laimę lemia ne vien pinigai

Kalbant apie gerą gyvenimą, pirmiausia dažnai galvojama apie materialinę gerovę – pajamas, santaupas, nekilnojamąjį turtą ir finansinį saugumą. Šie dalykai neabejotinai svarbūs, ypač tada, kai žmogui sunku patenkinti pagrindinius poreikius. Vis dėlto pinigai nėra vienintelis laimingo gyvenimo matas.

Ne mažiau reikšminga psichologinė gerovė: gyvenimo prasmės ir pilnatvės jausmas, gebėjimas įveikti stresą, pasitenkinimas kasdienybe ir galimybė patirti teigiamų emocijų.

Žmogaus savijautą veikia daugybė aplinkybių – nuo paveldėtų savybių ir gyvenimo patirties iki sveikatos, santykių su artimaisiais bei aplinkos, kurioje jis gyvena. Svarbūs ir visuomenės bei valstybės sprendimai, lemiantys socialinį saugumą, paslaugų prieinamumą ir galimybes dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Todėl vyresnių žmonių gerovės negalima vertinti vien pagal pensijos dydį. Finansinis stabilumas yra svarbus pagrindas, tačiau laimingai senatvei taip pat reikia sveikatos, artimųjų palaikymo, prasmingos veiklos ir jausmo, kad žmogus tebėra reikalingas.

Kodėl Lietuvos senjorų laimės rodikliai prastesni?

Dalis atsakymo slypi Lietuvos istorijoje. Dabartinė vyresnioji karta išgyveno sovietmetį, politinius ir ekonominius lūžius, nepriklausomybės atkūrimą bei perėjimą prie naujos ekonominės sistemos. Šie pokyčiai daugeliui reiškė ne tik naujas galimybes, bet ir neužtikrintumą, būtinybę iš naujo prisitaikyti prie darbo rinkos bei pasikeitusių socialinių sąlygų.

Ne visi žmonės turėjo galimybę sukaupti pakankamai santaupų ar užsitikrinti tokias pajamas, kurios šiandien leistų senatvėje jaustis finansiškai saugiai. Materialinis nesaugumas gali riboti pasirinkimo laisvę, didinti įtampą ir apsunkinti kasdienybę.

Jaunoji karta augo kitokiomis sąlygomis – turėjo daugiau galimybių rinktis išsilavinimą, profesiją, keliauti ir kurti gyvenimą pagal savo poreikius. Tačiau šių skirtumų nereikėtų laikyti vieninteliu paaiškinimu: kiekvienos kartos patirtys skirtingos, o žmogaus laimę lemia ne tik istorinis laikotarpis, bet ir dabartinės gyvenimo aplinkybės.

Vyresniame amžiuje ypač išryškėja sveikatos svarba. Lėtinės ligos, judėjimo sunkumai ar savarankiškumo mažėjimas gali apriboti žmogaus galimybes bendrauti, dalyvauti visuomenės gyvenime ir užsiimti mėgstama veikla. Sulaukus 75 metų ir daugiau, sveikatos iššūkių tikimybė didėja, todėl ilgėjanti gyvenimo trukmė nebūtinai reiškia, kad ilgėja ir sveiko gyvenimo laikotarpis.

Prie savijautos gali prisidėti ir vienišumas, sumažėjęs socialinių kontaktų skaičius, artimųjų netektys bei jausmas, kad visuomenei tampi mažiau svarbus. Šios problemos dažnai lieka mažiau matomos nei finansiniai sunkumai, nors jų poveikis žmogaus psichologinei gerovei gali būti didelis.

Penki rezervai, kuriuos verta kaupti visą gyvenimą

Geresnė savijauta senatvėje prasideda gerokai anksčiau nei sulaukus pensinio amžiaus. Tai lemia įvairūs išteklių rezervai, kurie padeda išsaugoti savarankiškumą, prisitaikyti prie pokyčių ir palaikyti gyvenimo kokybę.

Pirmasis – protinis rezervas. Mokymasis, skaitymas, naujų įgūdžių įgijimas, kalbų mokymasis ir protinė veikla padeda išlaikyti aktyvų santykį su pasauliu. Mokytis verta bet kuriame amžiuje – tai galimybė ne tik lavinti gebėjimus, bet ir patirti atradimo džiaugsmą. Tačiau svarbiausia, kad pažintinis aktyvumas  padeda sukaupti ne tik didelį  žinių ir patirties bagažą, bet pagerina ir to mūsų pažinimo organo – smegenų veiklą bei atitolina degeneracinių ligų (pvz., Alzheimerio ligos) pradžią. Mokslininkai nustatė, kad vienos papildomos užsienio kalbos išmokimas tuos smegenų irimo procesus gali atitolinti iki 5 metų.

Antrasis – fizinės sveikatos rezervas. Reguliarus fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, kokybiškas miegas ir rūpinimasis sveikata gali padėti ilgiau išlikti savarankiškiems. Svarbu ne laukti, kol atsiras sveikatos problemų, o kasdieniais įpročiais stiprinti savo fizinę būklę.

Trečiasis – socialinių ryšių rezervas. Šeima, draugai, kaimynai ir bendruomenė suteikia emocinį palaikymą bei priklausymo jausmą. Santykiais reikia rūpintis visą gyvenimą, nes vyresniame amžiuje, sumažėjus darbo ar kitoms įprastoms bendravimo galimybėms, vienišumo rizika gali išaugti.

Ketvirtasis – gyvenimiškų įgūdžių rezervas. Per gyvenimą sukaupta patirtis, gebėjimas spręsti problemas ir prisitaikyti prie pokyčių padeda įveikti sunkumus. Savarankiškumą stiprina ir praktiniai gebėjimai naudotis technologijomis, susitvarkyti kasdienius reikalus bei prireikus ieškoti pagalbos.

Penktasis – finansinis rezervas. Santaupos, atsakingas finansų planavimas ir galimybė užsitikrinti stabilias pajamas suteikia daugiau saugumo. Vis dėlto svarbu pripažinti, kad ne visi žmonės turi vienodas galimybes sukaupti pakankamai lėšų. Todėl asmeninė atsakomybė turi būti derinama su veiksminga socialine apsauga ir valstybės pastangomis mažinti skurdą.

Šie rezervai nėra atskiri vienas nuo kito. Geresnė sveikata leidžia aktyviau bendrauti, socialiniai ryšiai skatina išlikti aktyviems, o finansinis saugumas suteikia daugiau galimybių mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Kuo anksčiau pradedame jais rūpintis, tuo daugiau galimybių turime išsaugoti gyvenimo kokybę.

Ką gali padaryti valstybė ir savivaldybės?

Nors asmeniniai pasirinkimai svarbūs, ne kiekvienas žmogus gali savarankiškai susikurti sąlygas oriai senatvei. Jei trūksta pajamų, sveikatos priežiūros paslaugų ar galimybių pasiekti bendruomenę, vien raginimo daugiau judėti, bendrauti ir pozityviau mąstyti nepakanka.

Todėl vyresnio amžiaus žmonių gerovė turėtų tapti nuoseklia socialinės ir sveikatos politikos dalimi. Reikalingos ne tik tinkamos pensijos, bet ir prieinamos sveikatos priežiūros bei socialinės paslaugos, galimybės saugiai judėti, dalyvauti kultūriniame gyvenime ir gauti pagalbą tada, kai jos prireikia.

Savivaldybės gali reikšmingai prisidėti prie šių tikslų. Bendruomeninės veiklos, senjorų mokymosi programos, kultūros ir sporto užsiėmimai, savanorystė, dienos centrai ir vienišiems žmonėms skirta pagalba gali padėti išsaugoti socialinius ryšius bei savarankiškumą.

Ne mažiau svarbu kurti aplinką, kurioje vyresni žmonės būtų vertinami ne kaip paslaugų gavėjai, bet kaip aktyvūs visuomenės nariai, turintys žinių, patirties ir galintys prisidėti prie bendruomenės gyvenimo.

Artėjant 2027 metų savivaldos rinkimams, šie klausimai turėtų atsispindėti ir politinėse programose. Renkantis vietos valdžią svarbu vertinti ne tik pažadus dėl infrastruktūros ar ekonomikos, bet ir tai, kaip bus užtikrinama vyresnių gyventojų gyvenimo kokybė, socialinis saugumas ir galimybės išlikti aktyviems.

Ilgaamžystės sėkmė – ne tik daugiau metų

Lietuviškasis laimės paradoksas atskleidžia, kad ilgaamžystė ir gera savijauta nėra tas pats. Žmogus gali gyventi ilgiau, tačiau susidurti su sveikatos problemomis, finansiniu nesaugumu, vienišumu ar jausmu, kad jo patirtis ir indėlis visuomenei nebereikalingi.

Todėl tikslas turėtų būti ne vien ilginti gyvenimo trukmę, bet ir sudaryti sąlygas kuo daugiau metų gyventi sveikai, savarankiškai ir prasmingai. Tam reikia ir asmeninių pastangų, ir šeimos bei bendruomenės palaikymo, ir valstybės sprendimų, mažinančių nelygybę bei užtikrinančių socialinį saugumą.

Svarbiausias klausimas – ne tik kiek ilgai gyvensime, bet ir kaip gyvensime. Laiminga senatvė neturėtų būti privilegija tiems, kurie per gyvenimą sukaupė daugiau turto ar išsaugojo geresnę sveikatą. Tai turėtų būti visuomenės siekis – sudaryti kiekvienam žmogui galimybę senstant išlikti oriam, reikalingam ir įsitraukusiam į gyvenimą.