„Purvo gniužulas“ pasirodė esąs gyvas…
Šią istoriją apie šunį „purvo gniužulą“ man papasakojo sodo kaimynas Juozas, ir aš savo akimis įsitikinau, kad ji tikra.
Pavasarį pamačiau po Juozo sodybą žvaliai laigantį šunį
Juozas visą gyvenimą dirbo vairuotoju, turtais nebuvo aptekęs, bet materialiai jam nieko netrūko. Todėl pats įsigijo sodą su namu. Tačiau niekada nesukūrė šeimos. Sulaukęs 60 metų, jau apskritai buvo nusiteikęs gyventi vienas.
Aš jam sakydavau: „Įsigyk bent kokį „dvarniašką“, visgi saugos sodą, bet jis tik numodavo ranka: „Aš pripratau prie vienatvės, o jeigu kažką turėsiu, privalėsiu juo rūpintis.“
Todėl buvau labai nustebęs, kai šį pavasarį pamačiau po jo sodybą žvaliai laigantį šunį, kuris kone nuvertė šeimininką. Juozas papasakojo, kaip šis šuo pas jį atsirado.
Lapkričio pabaigoje Juozas sode rūšiavo senas šiukšles. Jis sode gyvena visus metus, nes name yra šildymas. Tas šiukšles jis nunešė į konteinerį. Kadangi jis tvarkingas žmogus, išmetęs nereikalingus daiktus, apsidairė, ar šalia nėra šiukšlių. Ir pamatė kažkokį judantį purvo gniužulą „Galvojau, kad išprotėjau, bet nusprendžiau vis dėlto pažiūrėti, kas ten yra“, – neslėpė kaimynas.
Ir tada jis tiesiog nustėro – purvo gniužulas pasirodė esąs gyvas! Gatvės pakraštyje gulėjo leisgyvis šuo, kurį pro šalį lekiantys automobiliai aplipdė purvu. Vargšelis buvo toks sušalęs, kad pats negalėjo atsikelti. Geriau apžiūrėjęs „purvo gniužulą“, Juozas visame šuns kūne pamatė opas, kai kur visai nebuvo plaukų.
Vyras „purvo gniužulo“ nepaliko
Vyras nelaimėlio nepaliko – pargrįžęs į namus pasiėmė užklotą ir atsitempė keturkojį.
Šuns būklė tragiška buvo ne tik išoriškai, nes dar ir šlubavo abejomis kojomis, bet ir morališkai. Jis buvo išgąsdintas, baikštus, bijojo prie savęs arčiau prisileisti gelbėtoją.
Kaimynas sakė, kad nežino, kodėl taip pradėjo rūpintis šunimi – tam negailėjo nei laiko, nei pinigų. Globotinį nuprausė ir ryte nuvežė į miestą, veterinarijos kliniką. Čia šuneliui gydytojas išrašė visokiausių vaistų, pradedant nuo nuo blusų iki injekcijų. Gydymas buvo rimtas, tačiau Juozas nedvejojo, kad rastinukas išgyvens.
Pastatė šuniui būdą, ją apšiltino
Taip šunelis sode rado ir prieglobstį, ir meilę. Kai kaimynas dirbo, Aleksas buvo namuose. Juozas jam pastatė medinę būdą, net apšiltino sienas – šuniui akivaizdžiai būstas patiko. Prieš eidamas į darbą keturkojui palikdavo skanaus ėdesio, vandens.
Visada stebėjausi, kodėl Juozas šunį pavadino žmogaus vardu? „O kuo jis blogesnis už žmogų? Juk žmonės kartais būna blogesni už gyvūnus“, – atkirsdavo kaimynas.
Laikui bėgant Aleksas augo, atsikratė blusų, nustojo šlubuoti ir pasikeitė neatpažįstamai. Didelis, sveikas, galingas, trykštantis energija, blizgančiu kailiu – tokį jį pamačiau kovo mėnesį, kai atėjau ruošti sodo vasarai. Mandagiai pasiūliau šuniui saują skanių kauliukų, bet jis manęs neprisileido nė per patrankos šūvį. Juozas sakė, kad šuo man nieko nepadarys, Aleksas tiesiog atsargus. Ir pripažįsta tik Juozą. Toks tas senas šuniškas dėkingumas…