Apie jaunikius ir nuotakas (iš senovės)

Tuoj pelenai byres, bet peršasi    

Pas jauną mergaitę atvažiuoja senbernis pirštis. Mergaitė turėjo mažą broliuką. Kur tik jaunikis eina, ten sekioja paskui broliukas su kibirėliu ir kastuvėliu.  Supyko svečias ir sako:

– Ko tu, varly, vis vaikščioji paskui mane?

– Nugi motutė sakė, kad tau tuoj pelenai byrės iš užpakalio, tai aš prisisemsiu ir žaisiu.

Gera verpėja 

Viena motina labai gyrė savo dukterį, kad labai gera verpėja.

“Mano Liuciukė kas diena suverpia kuodelį pakulų arba linų. O šeštadienį anksčiau  atsikelia,  tai du suverpia, kad už sekmadienį būtų. Tai kas savaitę – septyni kuodeliai.  Tai kas savaitę – septyni kuodeliai. Tai nedaug tokių yra, kuri taip gali!”

Tokią darbščią verpėją ne vienam parūpo paimti už žmonas.

Kartą atvažiuoja piršliai, randa  ją verpiant. Taip suka ratelį, net dunda. Skubina, o ir kalbėti neturi laiko. Piršlys kalbina, o ji sako: “Ryt sekmadienis, tai pasikalbėsim, o šiandien antrą kuodelį reikia pabaigti.”

Piršlys mano: “Na, palauk, aš sužinosiu teisybę.” Paprašė verpėjėlės vandenio atsigert. Ta nubėgo atnešti, o jis, radęs ant lango raktus, užkišo už kuodelio.

Atvažiuoja kitą šeštadienį, o motina bėdoja, kad raktai dingo kamaros ir niekur neranda. Piršlys sako: “Aš užkišau už kuodelio, tai maniau suverps ir, žinoma, rasit, nes ji suverpia kasdien kuodelį.”

Tai va, kokia verpėja buvo – per savaitę nesuverpė kuodelio ir nerado raktų.

Kudlė

Motina turėjo labai tinginę dukterį, kuri kasas savo tingėjo susišukuoti. Tai praminė žmonės ją Kudle. Metai bėgo, o pirštis jai niekas nesipiršo. Jau seniai būt laikas ištekėt, bet kas ją tokią ims?

Tada sugalvojo Kudlė gudrybę. Apsivilko baltais rūbais, pasikabino baltos žąsies sparnus ir nuėjo į vieno jaunikio langą naktį belstis. Jaunikis klausia: “Kas čia beldžia? Ko kam reikia?”
“Aš angelas, mane Dievas atsiuntė iš dangaus pranešti, kad  tu  imtum už pačią Kudlę.”

Ką darys žmogus, jei jau jam, nusidėjėliui žmogeliui, net angelą atsiuntė dievas iš dangaus, tai turi dievo valią pildyti.

Susituokė, o Kudlė ir po vestuvių nieko sau nedirba, net kasų nesišukuoja, vaikščioja apsikudlojusi, niekas nedaryta.  Vyras jau išėjo iš kantrybės.

Kartą parvažiavo iš miško. Kudlė guli, nei valgyti virta, nei gyvuliai šerta. Kad jau įširdo! Atsinešęs vadeles, kad pradėjo kulti – net dulkės dulka!

Nuo to laiko Kudlė pradėjo virti ir kitus darbus dirbti. Ateina kartą jos motina, Kudlė prišoko prie motinos: “Oi motute širdele, stverkis greičiau darbo, nors kailinukų kampą girgždink. Ba tai pareis manasis, gatavas užgalabyti, jei kas nedirba.”

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.