Jonas sako: „Kartais vaikai suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir sukelia problemų. Ir tokių didelių, kad sulaukus brandaus amžiaus tenka spręsti, kokiu gyvenimo keliu toliau eiti…“

Mes su žmona turime vienturtę dukrą. Ji buvo ištekėjusi jau du kartus, bet vaiką pagimdė tik apsigyvenusi su trečiu vyru. Iš pradžių žmona norėjo, kad dukra susituoktų oficialiai, tačiau aš ją įtikinau, kad būdama tokio sunkaus charakterio ji ilgai nepagyvens su niekuo. Taip ir atsitiko. Net vaiko gimimas jos nepakeitė. Dukra grįžo namo, bet dar labiau pykdama ant  visų negu anksčiau.

Dabar ji motinystės atostogose, anūkei 2,5 metukų. Dukra įsiplieskia dėl kiekvieno menkniekio. Turime dviejų kambarių butą su pereinamais kambariais, dukra įsikūrė miegamajame, o mes su žmona persikėlėme į saloną. Bet poilsio niekur nėra. Ji vaikšto per mūsų kambarį, vaikų žaislai ir jos daiktai visur išmėtyti. Ji netvarko kambarių, neplauna grindų – atseit, pas ją mažas vaikas. Tačiau tai netrukdo jai valandų valandas telefonu  plepėti su draugėmis.

Mano žmona dukrą gina, o aš nebegaliu jos pakęsti savo namuose. Suprantu, kad žmona bijo, kad duktė išeis ir pasiims anūkę, kurią mes labai mylime. Bet aš nebenoriu grįžti namo, net dėl ​​jos. Pavargau nuo tvyrančios įtampos, morališkai ilsiuosi tik darbe. Beje, ir kaip mama ji irgi nėra gera. Nuolat skambinėja telefonu arba sėdi spoksodama pro langą, vaidindama labai kenčiančią. Bet kas kaltas dėl taip nepasisekusio jos gyvenimo? Tik ji pati! Joks vyras negali pakęsti tokio charakterio ir tinginystės.

Mes su žmona anksčiau pykdavomės dėl dukros auklėjimo. Žmona tiesiog dievino savo vienintelę dukrytę ir padarė ją savanaude. Ir aš ją apie tai įspėjau, bet žmona apkaltino mane, kad esu bejausmis ir nemyliu savo paties vaiko. Ir dabar ji visais įmanomais būdais bando ją pateisinti. Atseit ji vieniša, neturi šeimos, vyro, kaip jos draugės… Bet juk galima bendrauti su vaiku, o ne sėdėti ir kentėti!

Prieš kelias dienas aš dukrai išklojau, ką galvoju. Ji pradėjo šaukti ant manęs, iškoneveikė bjauriausiais žodžiais. Tada mano kantrybė trūko: pasakiau, išeik, ir kai aš grįšiu iš darbo, kad tavęs čia nebūtų!

Žinoma, ji manęs nepaklausė. Išėjau pats iš namų, apsistojau draugo sodo namelyje – suprasdamas mano padėtį, jis leido kažkurį laiką ten pagyventi. Žmonai liepiau apsispręsti, su kuo ji nori būti – su manimi ar dukra. Aš su tokia dukterimi nesiruošiu gyventi iki senatvės ir senatvėje.  Nes senatvė bus nepavydėtina.

Taigi, ne kažkiek liko iki pensijos, o esu atsidūręs kryžkelėje…

pexels.com nuotr.