Kartais sunku patikėti, kad gyvenime gali taip būti. Jaunosios poelgis tiesiog sukrėtė draugę.

 Puiki šeima

„Prieš savaitę ištekėjo mano draugė Odeta. Buvau pakviesta būti pamerge. Po to, ką patyriau per vestuves, iki šiolei negaliu atsigauti.

Mes su Odeta draugaujame nuo pirmos klasės. Užaugome tame pačiame kaime. Per gyvenimą einame kartu. Baigusios mokyklą įstojome į  tą patį universitetą, studijuojame ekonomiką.

Gerai pažįstu Odetos šeimą. Ji turi vyresnę seserį Emiliją, kuri yra penkiolika metų vyresnė už Odetą. Emilija gyvena Norvegijoje, į Lietuvą atvyksta retai. Sesuo nuotakai dovanų atsiuntė pinigų, tačiau į vestuves neatvyko. Odeta neturi artimų giminaičių, išskyrus savo tėvus.

Jos tėtis Juozas – šaunus vyras. Malonus, dėmesingas. Ir labai mylintis vaikus. Kai buvome maži, jis dažnai su mumis užsiimdavo. Mūsų tėvai vasarą neleisdavo vieniems maudytis tvenkinyje, žinoma, patys ten nėjome. Juozas visada mums padėdavo. Jis mus visus surinkdavo ir atvesdavo prie tvenkinio. Kol mes maudydavomės, jis sėdėdamas ant kranto atidžiai stebėdavo, kad nenuplauktume toliau ar giliau. Pasibaigus maudynėms, sustatydavo visus į eilę ir sukomanduodavo: „Į namus – žengte marš!“ Mes, kaimo vaikai, jį tiesiog dievinome. Jis eidavo su mumis uogauti ir grybauti, žiemą padėdavo ant tvenkinio įrengti čiuožyklą. Trumpai tariant, buvo mūsų draugas.

Mes net nepastebėdavome, kad jis kartais mikčioja. Ir niekas niekada dėl to jo neerzino. Būna, ypač kaime, kad žmones, turinčius kokią nors fizinę negalią, erzina. Tačiau nei vaikai, nei suaugusieji Juozo nevadino „mikčiumi“. Jis visą gyvenimą dirbo miškininku ir iki šiol dirba miške. Juozas pažįsta kiekvieną miško eglutę, kiekvieną drebulę. Kai mes paaugome, jis atėjo į mūsų mokyklą ir kalbėjo apie mišką, mokė mus mylėti ir saugoti girią. Toks yra Juozas, Odetos tėtis.

Jos mama Marija taip pat nuostabi moteris. Ji dirba paštininke. Marija tiesiog tikra pensininkų laimė. Ne tik išnešioja pensijas, bet ir kiekvieną pakalbins,  paprašyta visada padės. Niekada nėra atsakiusi, jei kas nors iš kaimynų kreipėsi pagalbos.

Turėjo viską, kas geriausia

Odeta – vėlyvas vaikas. Kai mergaitė gimė, jos tėvai buvo laimingiausi pasaulyje. Dukrą jie iki šiolei labai myli, dėl jos pasiruošę padaryti bet ką. Visko sau atsisakys, kad tik ji būtų laiminga. Odeta tai puikiai žino ir mėgaujasi savo tėvų meile. Ji visada turėjo geriausias sukneles ir batus, geriausius džinsus, geriausią telefoną, viską, kas yra geriausia. Dabar jai padeda dar ir sesuo, siųsdama pinigus mokslui.

Pristatė „įtakingus tėvus“

Taigi, apie vestuves. Apie tai, kas mane šokiravo. Odeta ištekėjo už vilniečio, ketvirtos kartos inteligento. Jo tėvai ir seneliai yra žinomi mokslo pasaulyje žmonės, profesoriai. Vaikinukas, jų akimis, daug žadantis. Tikriausiai nė vienas jo šeimos narys nenorėjo jam tokios poros, jie tikėjosi ko kito. Bet vaikas ėmė ir įsimylėjo Odetą iki ausų. Jie bandė jį visaip atkalbėti nuo šio žingsnio, bet pastangos buvo veltui. Vaikinas atrėžė: arba Odeta, arba išeinu iš namų ir nutraukiu su jumis visus ryšius!  Galop šeima pasidavė ir įvyko vestuvės.

Prisipažinsiu, kad peržvelgus svečius, man susidarė įspūdis, kad tai ne vestuvės, o kažkoks konsiliumas ar mokslo tarybos posėdis.

Tačiau ne tai labiausiai mane nustebino. Nors ir kiek dairiausi, neišvydau  Odetos tėvų. Aš jos paklausiau: „Odeta, o kur Juozas ir Marija? Ar jie vėluos?“ Ir žinote, ką ji man pasakė? „Jų nebus“. Iš pradžių nepatikėjau, maniau, kad mergina juokauja. Tačiau po ceremonijos Santuokų rūmuose supratau, kad ji kalbėjo rimtai.

Restorane prie vaišių stalo motinos ir tėvo vaidmenį atliko Odetos kelintos eilės teta Teresė ir jos vyras Teofilis. Abu praeityje yra buvę kažkokie įtakingi politiniai šulai, sutuoktinių povyzos liudijo, kad jie „ne prastuomenė“.

„Nedarys man gėdos“

Kai oficialioji vestuvių dalis baigėsi, vis dėlto sužinojau, kodėl ten nebuvo nuotakos tėvų. Pasirodo, kad ta niekšelė jų tiesiog nepakvietė. Tėvams pasakė, kad vestuvių puotos nebus, tiesiog užregistruos santuoką ir surengs išvyką į gamtą su nedideliu bendraamžių būreliu.  Trumpai tariant, apgavo tėvus. Aš jai pasakiau, kad tai yra labai žiauru iš jos pusės: juk tėvai ją taip myli ir viską atiduotų, kad galėtų ją matyti tokią akimirką!

Odeta sureagavo ramiai: „Taigi jie ir atiduos, ką gali – nedalyvaudami nedarys man gėdos savo mikčiojimu ar čepsėjimu. Negi nematai, koks čia kontingentas susirinko? Kaip aš juos čia pakviesčiau? Ar įsivaizduoji save mano kailyje?“

Aš jai nieko neatsakiau, aš viską supratau. Atleiskite mums, Juozai ir Marija…“