Kai džiaugsmas nutyla: apie vidinį sunkumą vyresniame amžiuje

Kartais žmogus sustoja ir tyliai sau prisipažįsta: „Nežinau, kas man darosi. Lyg ir viskas gerai… bet niekas nebedžiugina.“ Tai nėra retas jausmas, ypač vyresniame amžiuje. Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas atrodo ramus – darbai nudirbti, vaikai užauginti, kasdienybė nusistovėjusi. Tačiau viduje gali atsirasti sunkiai paaiškinamas tuštumos jausmas.

Ne viskas, kas sunku, yra „silpnumas“

Anksčiau džiugindavę dalykai – susitikimai su artimaisiais, darbas sode, mėgstamų patiekalų gamyba – nebesukelia to paties jausmo. Rytais sunkiau atsikelti, dienos atrodo ilgos, o vakarai – tylūs ir kartais per daug vieniši. Toks vidinis nuovargis dažnai lieka nepastebėtas, nes apie jį ne visada garsiai kalbama.

Svarbu suprasti, kad ne viskas, kas sunku, yra silpnumas. Per gyvenimą žmogus patiria daug pokyčių: išeina iš darbo, netenka artimųjų, susiduria su sveikatos iššūkiais. Keičiasi ir vaidmuo visuomenėje – iš aktyvaus veikėjo tampama stebėtoju. Tai natūraliai paliečia emocijas. Tačiau problema atsiranda tuomet, kai liūdesys tampa nuolatine būsena, o ne laikinu jausmu.

Kūnas kalba už jausmus

Dažnai žmonės sako: „Aš ne liūdnas, tik pavargęs.“ Tačiau tas „nuovargis“ neretai slepia gilesnius išgyvenimus. Emocinis sunkumas vyresniame amžiuje dažnai pasireiškia per kūną. Gali sustiprėti įvairūs skausmai, pablogėti miegas, dingti apetitas arba atsirasti priešingas poreikis – valgyti daugiau. Energijos trūkumas tampa kasdienybe.

Be to, keičiasi ir elgesys. Žmogus ima mažiau bendrauti, rečiau išeina iš namų, atsisako kvietimų. Kartais tai pateisinama amžiumi ar sveikata, tačiau neretai tai yra ženklas, kad viduje darosi per sunku vienam susitvarkyti su jausmais.

Sielvartas ar kažkas daugiau?

Svarbu atskirti natūralų sielvartą nuo gilesnio emocinio sunkumo. Senstant netektys tampa neišvengiamos, o gedėjimas – sveika reakcija. Sielvartas turi savo ritmą: vieną dieną būna sunkiau, kitą – lengviau. Net ir liūdint gali atsirasti akimirkų, kai žmogus nusišypso ar pajunta ramybę.

Tačiau jei tuštuma nepraeina, jei džiaugsmo akimirkos nebegrįžta, jei gyvenimas ima atrodyti beprasmis – tai signalas, kad reikalinga pagalba. Tokiais atvejais labai svarbu nelikti vienam su savo išgyvenimais.

Žiemos tamsa ir vidinė tamsa

Kai kuriems žmonėms emocinė savijauta pablogėja tam tikrais metų laikais, ypač rudenį ir žiemą. Trumpesnės dienos, mažiau saulės, daugiau laiko namuose gali sustiprinti vidinį sunkumą. Atsiranda mieguistumas, sumažėja motyvacija, kyla noras atsiriboti nuo aplinkos. Pavasarį dažnai palengvėja, tačiau rudenį viskas gali pasikartoti.

Kas iš tiesų padeda?

Tokiais atvejais padėti gali paprasti, bet svarbūs dalykai: daugiau natūralios šviesos rytais, reguliarūs pasivaikščiojimai, net ir trumpi išėjimai į lauką. Taip pat svarbu palaikyti dienos ritmą – eiti miegoti ir keltis panašiu metu, nepamiršti visaverčio maisto. Geriausiai valgyti lengvus patiekalus – daržovių, vaisių. Reikėtų ir sotesnių užkandžių kurie maistingi, bet nekaloringi.

Ne mažiau svarbus ir ryšys su kitais žmonėmis. Kartais užtenka trumpo pokalbio telefonu ar susitikimo prie kavos puodelio, kad diena taptų šviesesnė. Vyresniame amžiuje itin reikšmingas jausmas būti reikalingam. Net mažos kasdienės atsakomybės – palaistyti augalus, pasirūpinti augintiniu, paskambinti artimam žmogui – gali suteikti prasmės ir stabilumo.

Taip pat verta apsvarstyti pokalbį su specialistu. Psichologas gali padėti geriau suprasti savo jausmus, atpažinti mintis, kurios slopina džiaugsmą, ir rasti būdų, kaip sugrąžinti emocinę pusiausvyrą. Tai nėra silpnumo ženklas – priešingai, tai drąsus žingsnis rūpinantis savimi.

Gyvenimo spalvos neišblunka

Jeigu jaučiate, kad gyvenimo spalvos išbluko, svarbu prisiminti: jos niekur nedingo. Kartais jos tiesiog pasislepia po nuovargiu, netektimis ar vienatve. Su laiku, rūpesčiu savimi ir kitų palaikymu jos gali sugrįžti.

Net ir būdamas senjoru žmogus turi teisę jaustis gerai – patirti džiaugsmą, artumą ir vidinę ramybę. Svarbiausia – neleisti sau likti vienam su tuo, kas sunku.

Paruošė Genovaitė Kazielienė

pexels.com nuotr.