Liūdnai graži pasaka apie gerus vaikus

Kaime visi pavydėjo vienai pagyvenusiai moteriai. Jos vardas buvo Elžbieta. Ji viena užaugino du vaikus. Elžbietos vyras dar jaunystėje girtas paskendo upėje. Abi atžalas ji ne tik išaugino, bet ir išmokė. Mergaitę ir berniuką.

Kol buvo maži, vaikai ėjo į mokyklą gimtajame kaime, po to mokėsi ir baigė mokyklą rajono centre. Ten ir apsigyveno. Elžbieta labai jais rūpinosi – siuntė jiems pinigų, maisto. Ji dirbo fermoje, dar turėjo sodą ir daržą. Ir karvutę laikė.

Moteriai buvo labai sunku, nes ūkyje neturėjo kas padeda, tačiau ji susitvarkydavo. Vaikai liko mieste ir sukūrė savo šeimas. Jiems sekėsi puikiai.

Kiekvieną savaitgalį Elžbieta autobusu važiuodavo į miestą, kur turguje parduodavo grietinę, daržoves. Po to viešėdavo pas vaikus: tai pas sūnų, tai pas dukrą. O jie motinai nieko negailėjo! Dovanojo gražius šalikus, netgi paltus ir batus. Vaišindavo įvairiausiais delikatesais. Pirko bilietus į teatrus ir koncertus.

Tad laiminga motina grįžusi džiaugdavosi, kad už savo meilę ir rūpestį, už viską, ką ji davė savo vaikams, iš jų atsiėmė su kaupu.

Džiugiai ji visiems pasakojo apie savo keliones, rodė dovanas…

Kaimas pavydėjo. Ir kaip nepavydėsi? Ne visi turi tokius puikius vaikus ir palaiko tokius gerus santykius. Bet Elžbietai pasisekė!

Tai truko labai labai ilgai.

Tiktai vaikai į kaimą neatvažiuodavo – ką čia veikti? Anūkai ilsisi prie jūros, užsienyje. Močiutė geriau pati pas juos nuvažiuoja. Ir grįžta šypsodamasi, su dovanomis. Net pavydu!

Tačiau kartą Elžbieta stipriai susirgo. Karvutė liūdnai mūkė tvarte, tad atėjo kaimynai. Jie karvutę pašėrė, pagirdė, o moteriai davė tabletę nuo karščiavimo. Iškvietė gydytoją, norėjo nedelsdami paskambinti vaikams.

Tačiau Elžbieta nenorėjo, kad jiems skambintų – nereikia jų trukdyti! Vis dėlto, kai ji neteko sąmonės, kaimynai paskambino vaikams.

Ir tada daug kas paaiškėjo. Liūdna tiesa…

Vaikai jau seniai mamos nekvietė į svečius – nebuvo kada. Pirmiausia – remontas, tada persikraustymas, savi vaikai irgi reikalauja dėmesio, daug turi darbo. Mama skambino, bet jie jai paaiškino, kad kol kas dar ne laikas. Vėliau! Tu, mama, paskambink vėliau. Dabar darome remontą. Ruošiamės važiuoti atostogauti…

Bet vaikai jos, žinoma, nepamiršo. Sveikindavo su Kalėdomis ir Velykomis. Atsiųsti atvirukai tikrai buvo gražūs.

O dovanas – šalius ir švarkus, paltus ir batus nusipirko pati motina. Ir sukūrė tokį vaikišką melą. Melą apie savo vaikus… Kodėl ji melavo? Ogi todėl, kad aplinkiniai galvotų, jog jos vaikai yra labai geri. Kad nesijuoktų: tu jiems viską atidavei, o jie štai kaip tau atsilygino! Va, kaip būna….

Ir Elžbieta pasiekė savo. Niekas nesijuokė.

Tik daug kas verkė, kai ją lydėjo į kalnelyje esančias jaukias kapinaites. Ir vaikai verkė. Atvažiavo vis dėlto. Žiūrėjo jie į „dovanas“, kurias atseit dovanojo savo motinai, ir verkė. Deja, jau nieko nebuvo galima pakeisti…

1 komentaras “Liūdnai graži pasaka apie gerus vaikus

  • 2023-03-28 at 09:48
    Permalink

    Deja,bet tai ne pasaka,o dažna realybė,kaip
    bebutų gaila…

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.