Meilė –  nuo mokyklos suolo

Dvi meilės istorijos, kurios parodė, kad likimo vienas kitams skirti žmonės vis tiek bus kartu.

 Atstumas nesusilpnino meilės

 Elena ir Konstantinas susipažino, kai jiems buvo tik septyneri. Jie abu pradėjo eiti į 1B klasę. Berniukui Elytė labai patiko, tačiau jis nedrįso bendraklasei apie tai pasakyti.  Tik būnant 12-os, Kostukas vis dėlto sukaupė drąsą ir įteikė mylimajai užšifruotą raštelį, kuriame prisipažino apie savo jausmus.

Nuo 6 klasės jie pradėjo leisti laiką kartu – eidavo pasivaikščioti, į kiną, o 8-oje klasėje atsisėdo į vieną suolą. Elena prisimena, kad nė vienas bendraklasis nesišaipė ir neerzino jaunos poros, visi labai pagarbiai žiūrėjo į jų santykius, net ir mokytojai.

Būdami 13-mečiai paaugliai, jie nusprendė, kad būtinai susituoks, o Kostas netgi padarė vestuvinius žiedus iš vario vielučių. Aišku, jų nešioti buvo neįmanoma, tačiau Elena šią dovaną iki šiol prisimena su ypatingu jauduliu.

Kaip dažnai nutinka, paskutinis skambutis galėjo išskirti įsimylėjėlius, mat Elena įstojo į kitame mieste esantį universitetą, tačiau atstumas tik sustiprino ir taip tvirtus jaunuolių jausmus. Nepaisant to, kad autobusu tekdavo keliauti iš vieno Lietuvos galo į kitą, jaunuoliai  susitikdavo kartą per dvi savaites – arba ji pas jį, arba jis pas ją.

Tačiau tuo jausmų stiprumo išbandymas nesibaigė – 1976 metais Kostas buvo pašauktas į kariuomenę. Laukė dvejų metų išsiskyrimas, nes vaikinas buvo išsiųstas tarnauti į tolimą Sovietų sąjungos užkampį.

Tačiau net ir tai nesusilpnino jų jausmų. Elena netgi sugebėjo nuvažiuoti traukiniu aplankyti savo mylimojo.

Kai Kostas grįžo į tėvynę, jaunuoliai iš karto susituokė. Ir kartu jau daugiau kaip 40 metų. Senjorai džiaugiasi vaikais, anūkais. Ir vienas kitu – nes per ilgus dešimtmečius jų meilės jausmai nė kiek neišblėso.

 Suprato, kad jų likimas – būti kartu meilėje

Ritos ir Vytauto meilės istorija prasidėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų. Jauni ir nepatyrę moksleiviai tada apie santykius visai negalvojo.

Atėjo pavasaris, šilta saulė kvieste kvietė į lauką. Rita su drauge nusprendė eiti pasivaikščioti. Tą dieną jos susipažino su trimis vaikinais. Drąsiausias ir arogantiškiausias Vitalijus iškart pradėjo suktis apie Ritą,  Romas kalbino jos draugę, o nedrąsus ir nekalbus Vytautas laikėsi atokiai.

Nors Rita niekam nesakė, bet jai labiau patiko Vytautas.

Praėjo kiek laiko, ir kuklus, tylus Vytas vis dėlto prisipažino merginai apie savo jausmus, kurie pasirodė abipusiai. Jaunuoliai buvo įsimylėję, laimingi. Tačiau baigus mokyklą, Rita išvažiavo mokytis į Vilnių.

Ten persikėlus merginos gyvenimas pasikeitė. Ritą žavėjo didmiesčio spindesys, ji susirado naujų draugų, pradėjo dažniau visur lankytis, netgi susipažino su nauju vaikinu.

Jie gana ilgai buvo kartu, ir merginai atrodė, kad tai – tikra, suaugusiųjų, meilė. Tačiau Rita kiekvieną kartą nesąmoningai lygino savo vaikiną su Vytautu, niekada jo nepamiršo.

Bendri draugai pasakojo, kad Vytui asmeniniame gyvenime viskas klostėsi nelabai gerai, kad jis visada kalbėjo apie Ritą, nors ji ir toliau save tikino, kad jaunatviška meilė – praeityje, viskas, kas buvo, tėra iliuzija.

Laikas bėgo, Rita pagimdė dukrą, tačiau kad ir kaip stengėsi išsaugoti santuoką, ji negalėjo būti su vaiko tėvu. Rita susiruošė su dukryte grįžti į gimtąjį miestą. Ir tada likimas pasibeldė į jos duris, tiksliau, paskambino telefonu.

Vieną dieną Rita išgirdo telefono skambutį – tai buvo Vytautas. Jos numerį jis gavo iš bendro draugo. Kalbėjosi visą vakarą, kaip senais laikais, kai viskas tik prasidėjo, ir jiems iškart tapo aišku, kad jų likimas – būti kartu.

Po kelių mėnesių įsimylėjėliai susituokė, susilaukė ilgai laukto vaikelio. Kartu gyveno ir pirmoji jos dukra, kurią Vytautas myli kaip savo vaiką.

pixabay.com nuotr.