„Nemyliu mamos ir dėl to jaučiu kaltę“…  

„Visą vaikystę daugiausiai praleidau pas senelius (mamos tėvus). Mano tėtis buvo tolimųjų reisų vairuotojas ir beveik niekada nebūdavo namuose, mano auklėjime nedalyvavo. Iš karto turiu pasakyti, kad mama nėra asociali, per visą gyvenimą ji net nėra ragavusi alkoholio, yra baigusi du aukštuosius“, – pradėjo pasakoti savo istoriją Liuda.

Tačiau nepaisant to, mama beveik nedirbo, nes visada su visais konfliktuodavo, todėl negalėjo ilgai išbūti jokiame darbe. O pastaruosius 20 metų iš viso niekur nedirbo. Dabar man – 35, mamai – 64.

Taigi, aš augau su savo seneliu ir močiute. Mama ir tėtis gyveno tame pačiame name, tik kitoje laiptinėje. Butą tėvams dovanojo mano senelis, jis, beje, jį ir suremontavo, pasirūpino baldais, kitkuo.

Mano senelis vyresnis už močiutę, jis anksčiau išėjo į pensiją ir su manimi daugiausia užsiimdavo. Senelis buvo nuostabus! Tai jis mane išmokė visa ko gero, įskiepijo meilę skaitymui, jis man buvo ir mama, ir tėtis, ir draugas, ir apskritai visas pasaulis! Mano močiutė taip pat labai maloni, ji visada mane mylėjo. Apskritai savo senelio ir močiutės namuose buvau laimingas vaikas, su jais turėjau gerą, laimingą vaikystę, už kurią jiems lenkiuosi ir nuoširdžiai dėkoju! Tačiau laikas, kai kartkartėmis gyvendavau su mama, man tapdavo košmaru.

Mama kartais mane prisimindavo ir keletui dienų pasiimdavo pas save. Bet kai buvau su ja, ji nuolat ant manęs šaukdavo. Pykčio priežastimi galėjo būti bet kas – ne taip sėdžiu, ne taip žiūriu, ar iš rankų iškrito šaukštas…

Senelis apie tai žinojo, bandė ją paprotinti, paaiškinti, kad taip elgtis negalima, tačiau tai nepadėjo. Ji šaukdavo ne tik ant manęs, bet ir ant tėvų, mano tėčio.

Močiutė ir senelis nieko negalėjo jai padaryti, nes pagal įstatymus jie neturėjo į mane teisių, o mama visą laiką grasino, kad nebeleis manęs pas juos. Žinoma, jie negalėjo paduoti į teismą savo vienintelės dukters. Nepaisant jos elgesio, jie ją mylėjo ir jos gailėjo.

Bet, laimei, jai greitai atsibosdavo vaidinti mamą ir, išliejusi ant manęs pyktį, vėl grąžindavo mane atgal pas senelį ir močiutę. Pas juos aš vėl džiaugdavausi dvi ar tris savaites, iki kito mamos išbandymo. Taip prabėgo mano vaikystė.

Ji išsiskyrė su mano tėčiu, kai man buvo 12 metų. Bet tiesą sakant aš to beveik nepastebėjau, nes iš tikrųjų gyvenau su savo seneliu ir močiute ir apskritai jie buvo mano tėvai ir šeima.

Kai man buvo 14 metų, ji vėl ištekėjo – už vyro, kuris gyveno kitame Lietuvos pakraštyje. O netrukus seneliui buvo diagnozuotas vėžys ir po metų jis mirė. Močiutė jį prižiūrėjo, nes senelis kelis mėnesius buvo prikaustytas prie lovos. Tai buvo baisiausi mėnesiai mūsų gyvenime. Mama mums visai nepadėjo, net nesilankė…

Su močiute likome vienos, gyvenome tik iš jos pensijos. Buvo labai sunku. Baigiau vidurinę ir iškart ištekėjau už vaikino, kuris man asistavo metus laiko. Jis buvo mano močiutės gerų draugų sūnus, penkeriais metais vyresnis už mane. Tuo metu, kai aš dar mokiausi paskutinėje klasėje, jis jau dirbo ir finansiškai padėjo man baigti mokslo metus – juk reikėjo nusipirkti ir batus, ir sąsiuvinius, ir knygas… Nes  močiutės pensijos vos užteko maistui, o mama mums niekuo nepagelbėjo.

Tikriausiai iš dėkingumo, kad jis mums padėjo, iškart po mokyklos už jo ištekėjau, pagimdžiau dukrą ir tais pačiais metais, praėjus mėnesiui po gimdymo, įstojau į institutą mokytis neakivaizdžiai.

Iš pradžių gyvenome normaliai, bet paskui vyras pradėjo gerti, kelti prieš mane ranką. Aš nenorėjau dėl to kentėti, todėl vėl persikrausčiau pas močiutę. Įsidarbinau, be to, dar šiek tiek prisidurdavau vertėjaudama (gerai moku anglų kalbą, nes mokykloje baigiau sustiprintą grupę, aukštojoje taip pat buvo geri dėstytojai), pati mokėjau už mokslus, išlaikiau dukrytę. Močiutė man buvo tikra atrama! Jei ne ji, nebūčiau turėjusi kam palikti vaiko, todėl negalėčiau dirbti ir mokytis.

Dabar man viskas gerai, baigiau institutą, turiu mėgiamą, normalų darbą, laimingai ištekėjau antrą kartą. Gyvename pas močiutę, mūsų šeimoje viskas tylu ir ramu. Dukrai 16 metų, ji gera, protinga mergina, pasekė mano pėdomis, mokosi kalbų.

Tačiau, kaip sakoma, medaus statinę sugadina ir šaukštas deguto. O pas mus jo turbūt net ne šaukštas, o visas kibiras. Ir tai yra mano mama. Ji išsiskyrė su antruoju vyru ir vėl sugrįžo į mūsų miestą. Po skyrybų mama beveik iš karto ištekėjo trečią kartą, beje, už labai padoraus žmogaus. Jis puikus savo srities specialistas, daug uždirba, vežioja ją į kurortus, mama gerai aprūpinta finansiškai.

Tačiau ji negali ramiai gyventi. Kartkartėmis pas mus užsukusi sukelia skandalus, šaukia ant manęs, močiutės. Ji mus įžeidinėja, bando prieš mus nuteikti dukrą. Mama man priekaištauja, kad ji mane pagimdė, o aš ją neva palikau, retai skambinu, ateinu. O aš ir iš tikro nelabai noriu su ja bendrauti. Nes tai labai sudėtinga. Ji visada kalba tik apie save, plepa valandų valandas nenorėdama suprasti, kad aš galiu turėti savo reikalų arba būti tiesiog pavargusi ar blogai jaustis. Nepaisant to, visada stengiuosi kantriai klausytis jos monologų, kad vėl nekiltų skandalas.

Ji nekenčia visų mano draugų, bjauriai kalba apie mano kolegas, nors jų net nepažįsta, niekada jų nematė. O svarbiausia – įžeidinėja močiutę. Vos atėjusi mama pradeda šaukti, kad močiutė sugriovė jos gyvenimą (tik kaip, neaišku), vadina ją apsimetėle ir simuliante, atseit močiutė neserga, o tik apsimetinėja. Negaliu viso šito pakęsti, užstoju močiutę, tada su mama susipykstame. Po tokių skandalų savaitėmis prastai jaučiuosi.

Ji visiems meluoja, kad jos dėka gavau išsilavinimą, nors aš pati mokėjau už studijas, ji man niekada, niekada nepadėjo. Aš dirbau nuo 19 metų, mokiausi. Gyvenu močiutės bute ir rūpinuosi močiute, kartu su močiute auginome dukrą. Mama nė valandėlės nepabuvo su anūke, aš niekada jos neprašiau pinigų ir man apskritai iš jos nieko nereikia!

Prieš penkis mėnesius ji vėl pas mus atėjo, sukėlė skandalą, pradėjo rėkti ant mano močiutės, ją įžeidinėti. Galiausiai aš neištvėriau ir pasakiau jai: „Užsičiaupk ir dink iš čia“. Ji mane ir močiutę prakeikė ir išbėgo, o tada parašė man baisų laišką: kad esu bloga dukra, išvariau mamą ir turėčiau pulti jai po kojom ir prašyti atleidimo. Atrašiau jai, kad gailiuosi dėl kilusio skandalo, jog neturėjau to sakyti, ir dėl to atsiprašau. Po to dar paskambinau telefonu ir vėl atsiprašiau.

Bet jai to neužtenka, jai reikia, kad atsiklaupčiau prieš ją ant kelių. Bet to nebus! Juk visą vaikystę ji mane žemino, o kai buvau 14 metų visai mane paliko ir išvažiavo. Ji ne tik nepadėjo man suaugus, bet priešingai, savo riksmais ir skandalais mano gyvenimą pavertė košmaru. Todėl aš nesiklaupsiu prieš ją.

Ir štai jau penkis mėnesius ji neateina, jaučiasi įžeista. Viena vertus, be mamos taip gera – tylu, ramu. Kita vertus, aš jaučiu kaltę, kad be jos man gerai.

Močiutė man sako, kad padariau viską, ką galėjau. Juk atsiprašiau, jog liepiau jai išeiti. Tuo labiau, kad ne iš nieko pasakiau, aš tiesiog negalėjau pakęsti įžeidimų lavinos! Bet vis tiek manau, kad turėjau būti santūresnė…

Apskritai jaučiuosi labai blogai. Džiaugiuosi, kad mamos nematau ir negirdžiu, bet kartu ir jaučiu didžiulį kaltės jausmą dėl to…

pexels.com nuotr.

1 komentaras “„Nemyliu mamos ir dėl to jaučiu kaltę“…  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.