Norėjau dukrytę atiduoti globėjams

„Mano dukrytei Indrutei 3 metukai. Pastaruoju metu vis labiau gailėjausi, kad ją pagimdžiau. Aš susitikinėjau su vedusiu vyru, kuris santuokoje neturėjo vaikų. Jis buvo visiškai tikras, kad tai jo paties problema. Sakė, kad labai nori savo vaikų, kad paliks žmoną, jei pagimdysiu. Ir tada įvyko stebuklas – aš pastojau! Iš tiesų, jis paliko – tik ne žmoną, o mane!“ – neslėpdama nusivylimo kalbėjo Audronė.

Sieloje dukrytei nebuvo tos meilės, apie kurią girdėjau iš kitų

Gimė mergaitė. Ir tada prasidėjo mano pragaras. Supratau, kad jos nemyliu. Maitinau, prižiūrėjau, keičiau sauskelnes, maudydavau, elgiausi kaip visos. Tačiau viduje, sieloje, nebuvo tos meilės, apie kurią girdėjau iš kitų.

Gyvenu su tėvais, mano mama ramino, kad būčiau kantri, vėliau bus lengviau. Deja, darėsi vis blogiau ir blogiau. Iš pradžių buvo problemų su puoduku. Indrutė galėjo ant jo sėdėti 10 minučių, tada atsikelti ir po trijų sekundžių prisisioti į kelnes.

Po to – problema ta, kad ji tiesiog nenorėjo kalbėti. Ji sakė kai kuriuos žodžius, bet žodžių kartoti nenorėjo. Ji negalėjo pasakyti ar paaiškinti, ko nori. Nesuprato tokių dalykų, kaip nepiešti ant sienų.

Vis labiau įsitikinau, kad pradedu jos nekęsti

Vis labiau įsitikinau, kad pradedu jos nekęsti. Buvo toks momentas, kad palikau ją trims dienoms. Aš jos nesiilgėjau, be jos jaučiausi netgi gerai. Maniau, kad ji – mano klaida.

Svarsčiau netgi tokį variantą – atiduoti dukrytę globėjų šeimai, žinodama, kad su ja viskas bus gerai.

Nežinau, kaip būtų buvę toliau, jei nebūčiau sutikusi Kristinos. Tada su dukryte važinėjomės po parką. Ten buvo ir daugiau mamų su mažais vaikais.

Lyg naujomis akimis pažvelgiau į Indrutę

Tuomet pamačiau moterį, kuri taip pat vežiojo berniuką. Tiesa, jis buvo daug vyresnis – gal kokių penkerių.  Iš karto nustebau, kad toks dičkis pats nevaikšto, bet paskui supratau, kad vaikas su negalia. Pradėjome kalbėtis su Kristina, ji vis gyrė mano mažąją, kokia ji nuostabi. Ir papasakojo apie savo Irmantėlį – sūnelis serga cerebriniu paralyžiumi, tad ji visą savo laiką skiria tik jam. Kristina su tokia meile kalbėjo apie vaikutį, jo kasdienybę, savo darbus, kurie trunka visą parą,  kad aš nepajutau, kaip kažkas apsivertė mano sieloje. Lyg naujomis akimis pažvelgiau į Indrutę – sveika, kūdikiškai besišypsanti, miela mergytė… Kaip aš galėjau taip galvoti apie savo vaiką!..

Mano širdį užliejo didžiulė, motiniška meilė – džiaugiuosi kiekviena su ja praleista akimirka ir niekaip nenoriu sugrįžti prie tų slogių prisiminimų…

unsplash. com nuotr.