„Sako, kad po mirties vieni keliaus į dangų, kiti – į pragarą. Tačiau galiu pasakyti, kad aš ir čia, žemėje, gyvenu lyg pragare“, – liūdnu žvilgsniu žvelgia Aistė.

Galiu drąsiai teigti, kad laikas negydo. Praėjo dveji metai, kai netekau šeimos. Į nebūtį iškeliavo vyras ir dvi dukrytės.

Tą dieną buvo organizuota giminės šventė. Tai – tradicinis susibūrimas, kur suvažiuodavome kiekvienais metais. Buvo linksma – šokome, dainavome, prisiminėme įvairius nutikimus. Į namus pasukome jau sutemus. Dalinomės susitikimo akimirkomis, kalbėjome apie būsimus darbus. Staiga iš paskos žaibišku greičiu pradėjo artėti automobilis. Nespėjome net sureaguoti, kaip jis trenkėsi į mūsų mašiną. Nuo smūgio mane išmetė pro langą į griovį, automobilis su šeima nuo skardžio buvo nusviestas į upę. Aš išgyvenau tik todėl, kad vienu metu, siekdama kažką paimti nuo galinės sėdynės, buvau atsisegusi saugos diržą.

Man nėra lengviau, kad dėl avarijos kaltas vairuotojas buvo pasodintas į kalėjimą. Geriau nesijausčiau netgi tada, jei jam būtų skirta mirties bausmė, nes vis tiek nieko nepakeisi. Dukrytės ir vyras dėl to niekada negrįš.

Iš pradžių lankiausi pas psichologą, bet geriau nepasijutau. Kurį laiką vartojau tabletes, bet nustojau jas gerti.

Mane bandė guosti šeimos draugai, giminaičiai. Draugės kvietė į svečius, pačios užsukdavo į mano namus. Tuomet laukdavau, kad kuo jos greičiau išeitų, nes norėjau apie nieką girdėti, troškauc tik likti su savo mintimis.

Dabar aš gyvenu automatiniu režimu. Ryte atsikeliu, einu į darbą, o vakare grįžtu namo. Gyvenu juodai baltą gyvenimą lyg pašalinis  stebėtojas. Man atrodo, kad esu tarsi kokiame košmare. Kiekvieną vakarą tikiuosi, kad ryte viskas bus kitaip: vėl virtuvėje vyras keps kiaušinienę su pomidorais ir svogūnais, o dukros krykštaus, žaisdamos su lėlėmis. Man rankos nekyla išnešti daiktų, kurie yra vaikų kambaryje. Ant kėdės kabo marškinėliai. Kiekvieną penktadienį juos sudedu į spintos lentyną. Tačiau ir vėl išėmusi pakabinu toje pačioje vietoje.

Labai gailiuosi, kad prieš dvejus metus nenuskendau su jais tame prakeiktame automobilyje. Nes dabar nematau jokios prasmės gyvenime.

unsplash.com nuotr.