Vyro netektis apvertė gyvenimą

„Vyro netektis apvertė mano gyvenimą. Iki šiolei prisimenu, kaip bandžiau surinkti gelbėjimo tarnybos numerį ir išspausti iš savęs bent vieną žodį… Vėl sugrįžta ta panika ir sąmyšis, kai vaikai verkia, o vyro būklė vis blogėja“, – pasidalijo savo išgyvenimais Rasa.

Paskutinis pokalbis su vyru

Prieš akimirką viskas buvo tobula. Su vyru išgyvenome 25 metus. Iš jų 16 buvome susituokę. Turėjome penkis vaikus ir sutvarkytą buitį.

Ką tik užsisakėme kelionę į užsienį visai šeimai. Tokioms kelionėms specialiai taupėme.

Prieš miegą kalbėjome apie tai, kad kartu praleistas laikas yra tarsi į banką įdėti pinigai. Kad vaikai dar ilgai prisimintų, kaip tai buvo puiku.

Šis pokalbis miegamajame buvo paskutinis. Naktį mano vyras patyrė didžiulį kraujo išsiliejimą į smegenis. Pusiau miegodama pajutau, kad kažkas negerai. Vyras pabudo ir iškart suprato, kad jam kažkas atsitiko. Iškviečiau greitąją pagalbą. Vaikai pabudo.

Vyrą išvežė į ligoninę, o aš likau namie su vaikais

Prisiminimai apie tą naktį yra neryškūs, bet kūnas prisimena viską, kas įvyko. Supratau, kad šioje situacijoje viskas gula ant mano pečių. Vyrą išvežė į ligoninę, o aš likau namie su vaikais.

Pro langą stebėjome, kaip išvažiuoja greitoji, išgirdome įjungtos sirenos kauksmą.

Po to ir aš pati nuvykau į ligoninę. Iš medikų veido išraiškos supratau, kad vargu manęs laukia geros žinios. Neurochirurgas paprašė manęs ir vyriausiojo sūnaus užeiti į kabinetą. Gydytojas  pranešė, kad mano vyrą ištiko  smegenų mirtis. Belieka tik laukti, kol jis galutinai paliks šį pasaulį.

Pirma mintis buvo, kad vaikai turėtų pamatyti savo tėvą, kol jis dar gyvas. Ir jiems visiems tai pavyko.

Buvo mažai laiko. Į nieką daugiau tėvas nereagavo, bet svarbiausia, kad jis buvo dar gyvas ir šiltas. Mums leido būti su juo tiek, kiek norime. Mažesni vaikai nesuprato to, kas negrįžtamai vyksta. Kad tuojau viskas bus baigta. Jie išvyko namo.

Po sutuoktinio mirties grįžimas namo buvo košmariškas

Atmintyje liko tik didžiulis apvalus mėnulis. Jį supo debesys, dideli kaip sparnai. Su sūnumi kalbėjome, kad vaizdas keistas ir tuo pačiu nuostabus.

Galvojau, kaip pasakysiu vaikams, kad tėtis daugiau niekada negrįš namo.

Susiriečiau sofos kamputyje. Viskas, į ką žiūrėjau, priminė mano nugyventą gyvenimą ir mylimą žmogų, kurio jau nebėra.

Vyro netektis kardinaliai pakeitė gyvenimą

Vis dėlto kažkaip pavyko sugrįžti į buvusį ritmą. Sulaukėme siūlymų mums padėti, bet aš negalėjau pakęsti minties, kad kažkas ateis į mūsų virtuvę gaminti maisto ir ją tvarkyti. Dirbome su vaikais namuose ir kartu maudėmės pirtyje. Eidavome į parduotuvę rinktis produktų, iš kurių ką nors gaminsime. Kai buvo sunku susitvarkyti su mintimis, prisimindavau tik du dalykus, kuriuos būtinai reikia nusipirkti: pieno ir tualetinio popieriaus.

Pastebėjau, kad labai pasitikėjau savo vyru. Jis viską darė savo iniciatyva – o dabar aš akimirksniu tapau atsakinga už viską. Mano vyras buvo labai geros širdies ir ypatingai vertino savo šeimą.

Vyro netektis mane prislėgė. Aš praradau savo darbinius sugebėjimus. Pajutau, kad negaliu normaliai dirbti.

Pirmaisiais mėnesiais iki galo nesuvokiau situacijos. Organizavau laidotuves. Ceremonijos metu žiūrėjau į karstą ir galvojau „Niekas man nepranešė“. Tokių akimirkų buvo daug. Todėl pradedi galvoti apie savo psichinę būklę.

Be to, reikėjo pildyti visokias formas, tvarkyti finansinius reikalus. Aš pati to niekada nedariau, todėl turėjau sužinoti, kur  ir į ką kreiptis.

Kai išėjau iš darbo, pajutau, kad nuo visko atitrūkau.

Gyvenimas tekėjo įprastine vaga: vaikai toliau ėjo į mokyklą, susitikdavo su draugais, kitais suaugusiais. Jie turėjo daug draugų, kurių šeimos buvo puikios.  Jos mumis rūpinosi: atnešdavo maisto, atvažiuodavo į svečius. Atmintyje išliko vienas jaudinantis įvykis. Vaiko draugas mano gimimo dienos proga padovanojo geltonų gėlių. Jis nežinojo, kokią reikšmę jos man turėjo. Mano vyras visada per šventes dovanodavo geltonų gėlių. Tai mano mėgstamiausia spalva.

Netekusi brangiausiojo aš vis dar visiškai neatsigavau

Atėjus vasarai ir prasidėjus atostogoms, daug laiko praleisdavome su vaikais. Mes tiesiog buvome kartu. Kreipiausi dėl naujo darbo, gavau jį ir nusprendžiau pabandyti. Darbas – įdomus, nors sudėtinga  įsisavinti naujos informacijos srautą.

Tačiau aš vis dar visiškai neatsigavau. Šiandien svajoju tapti žmogumi, kuris linksminasi, kvailioja ir vėl drąsiai žvelgia į ateitį…

pixabay.com nuotr.