Kiaulę nuteisė už žmogžudystę, ožką – už raganavimą…  

Dabar tikriausiai sunku įsivaizduoti, bet istorijoje buvo metas, kai gyvūnus teisdavo už žmogžudystes, raganavimus ar padarytą žalą turtui…

Gyvūnus vertino, kaip viską suvokiančias būtybes

Viduramžių Europoje dažnai vyko teismai, kuriuose gyvūnai buvo kaltinami žalos padarymu žmonėms ar turtui. Žiūrint šiandienos akimis tokie veiksmai atrodo absurdiški. Tačiau viduramžiais gyvūnai buvo laikomi būtybėmis, kurios suvokia, ką daro, todėl, kaip ir žmonės, už kiekvieną įvykdytą nusikaltimą ir už bet kokią padarytą turtinę žalą jie privalo atsakyti remiantis galiojančiais įstatymais.

Nors rašytiniuose šaltiniuose tokie teismai fiksuoti XII–XVIII amžiuje, manoma, kad jų buvo ir anksčiau, tik įrašai neišlikę archyvuose. Pirmasis dokumentuotas atvejis užfiksuotas 1266 m.: Prancūzijoje už vaiko nužudymą šernas buvo nuteistas mirties bausme. Įvairių šaltinių duomenimis, Prancūzijoje per šį laikotarpį vyko 92 teisminiai procesai, susiję su gyvūnais.

Teismai vyko pagal visas taisykles

Teismai, kuriuose buvo teisiami gyvūnai, vyko pagal visas taisykles: su advokatais, liudininkais, prisiekusiaisiais ir kitais teisiniais formalumais. Baudžiamosios bylos buvo iškeltos kiaulėms, ožkoms, buliams, karvėms, mulams, arkliams, katėms, šunims, gaidžiams ir kitiems gyvūnams. Jie buvo teisiami ir buvo skiriamos bausmės už tokius nusikaltimus kaip žmonių žudymas ar sužalojimas. Dažniausiai į teismą buvo paduodamos kiaulės.

Nusikaltimą įvykdžiusiam gyvūnui būdavo pateikiamas oficialus kaltinimas, kurį palaikė valdžios atstovas. Kartais „nusikaltėliai“ būdavo suimami ir įkalinami bendrame kalėjime. Įdomus faktas: išliko 1408 metų sąskaita faktūra, kurioje matyti, kad kiaulės, suimtos dėl vaiko nužudymo, kasdieniniam išlaikymui buvo skiriama pinigų tiek pat, kiek ir kitiems kaliniams.

 Bausmės – nuo mirties nuosprendžio iki ištrėmimo

Teismo posėdžio metu buvo apklausiami liudytojai ir patys kaltinamieji. Gyvūno skleidžiamus garsus teismas įvertindavo kaip atsakymus. Už nusikalstamas veikas dažniausia gyvūnų bausmė buvo mirtis. Ji buvo vykdoma įvairiais būdais: pakariant, nukertant galvą, sudeginant ant laužo ar ketvirčiuojant. Kartais gyvūnui buvo nupjaunama ta kūno dalis, kuria jis pakenkė žmogui. Pavyzdžiui, 1386 m. Prancūzijos mieste Faleze už kūdikio nužudymą kiaulei prieš pakariant buvo nukirstas snukis ir priekinė koja. Kai kuriais atvejais mirties bausmė galėjo būti pakeista gyvūno pardavimu skerdyklai. Pajamos buvo skiriamos kompensacijoms ir labdarai. Tačiau nužudyto gyvūno galva buvo eksponuojama viešoje vietoje, kaip įspėjimas galimiems „nusikaltėliams“.

Jei nusikaltimas buvo nedidelis, teisiamajam mirties bausmė nebuvo vykdoma. Pavyzdžiui, jį išsiųsdavo į vienuolyną arba ištremdavo visam gyvenimui. Štai 1499 m. Prancūzijoje buvo teisiama ožka, kuri buvo apkaltinta raganavimo skatinimu. Ožka buvo pripažinta kalta ir išsiųsta į vienuolyną, kur ji turėjo praleisti likusį gyvenimą atgailaudama.

Gyvūnams skirdavo advokatus

Civiliniai ieškiniai dažniausiai buvo keliami žiurkėms, pelėms, svirpliams, vabalams, kirminams, skruzdėlėms, varlėms, sraigėms ir net termitams. Gyvūnai buvo traukiami atsakomybėn dėl žalos padarymo pasėliams, derliui, medžiams ar pastatams. Šiuose procesuose „nusikaltėliai“ nebuvo suimami ar pristatomi į teismą. Vietoj to jiems buvo paskiriamas advokatas, kuris turėjo ginti jų interesus. Advokatai dažnai būdavo garsūs teisininkai, kurie imdavosi šių bylų ne dėl pinigų, o dėl garbės ir patirties.

Advokatai naudojo įvairius gynybos argumentus. Jie galėjo remtis Biblija ir teigti, kad gyvūnai yra Dievo tvariniai ir turi teisę naudotis žeme bei vaisiais. Jie taip pat prašydavo gailestingumo ir užuojautos bejėgėms būtybėms, kurios elgiasi vadovaudamosi instinktais ir nežino žmonių įstatymų. Advokatai netgi turėjo teisę apkaltinti žmogų pažeidžiant dieviškąją tvarką ir provokuojant gyvūnus agresijai ar dauginimuisi.

Teismuose sprendimai dažniausiai būdavo priimami žmogaus naudai.

Gyvūnams būdavo draudžiama įeiti į kai kurias teritorijas ar maitintis tam tikrais augalais. Jiems taip pat buvo suteikiamas terminas nuosprendžiui įvykdyti – kelios dienos ar savaitės. Jei „nuteistieji“ nepaklusdavo nuosprendžiui, jiems būdavo taikoma ekskomunikacija – atskyrimas nuo bažnyčios ir jos teikiamų sakramentų bei palaiminimų. Tai buvo laikoma labai griežta bausme, nes tuo metu tikėta, kad atskirti gyvūnai tampa lengvu velnio grobiu.

Paruošta pagal internetinę žiniasklaidą

1 komentaras “Kiaulę nuteisė už žmogžudystę, ožką – už raganavimą…  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.