Mamos paslaptis išplaukė iš praeities

„Esu ištekėjusi, auginu du vaikučius. Su tėvais visada palaikiau šiltus santykius, ypač su mama. Atsitiktinai sužinojusi, kad mamai su mano tėčiu tai yra antroji santuoka, norėjau su ja apie tai pasikalbėti. Bet mama supyko ir pasakė, kad tai ne mano reikalas“, – pradėjo pasakojimą Urtė.

Mama pirmą kartą ištekėjo dėl išskaičiavimo

Nuo to laiko mūsų santykiai tapo šiek tiek šaltesni, ir aš pati nesidžiaugiau, kad pradėjau šį pokalbį.

Tiesa, šiek tiek atlyžusi mama prasitarė, kad pirmą kartą ištekėjo dėl išskaičiavimo, tačiau tai nepasiteisino ir po penkerių nelaimingos santuokos metų jie išsiskyrė. Taip pat sakė, kad pirmos santuokos metu vaikų neturėjo.

Ir štai neseniai per socialinius tinklus ir tolimus giminaičius mane susirado vyresnysis brolis. Pasirodo, skirdamasi su pirmuoju vyru mama sūnų paliko tėvui, kad nesusigadintų sau gyvenimo. Ji išvažiavo į kitą miestą, laimingai ištekėjo už mano tėčio ir pasistengė praeitį išmesti iš galvos.

Jai buvo sunku pamiršti praeitį

Bet, matyt, jai tai nelabai sekėsi, nes dažnai mama dėl menkniekių užsipuldavo mane ir tėtį, po to atsiprašinėdavo teisindamasi, jog jai tiesiog pakrikę nervai… Tėtis, iš prigimties ramus vyras, jai viską atleisdavo, bet aš kartais atsikirsdavau. Po tokių barnių mama tapdavo švelni, apipildavo mane dovanomis ir viską taip užglaistydavo. Dabar suprantu, kaip jai buvo sunku pamiršti praeitį – gal kankino sąžinė, gal baimė, kad viskas išaiškės…

Kai pasakiau, kad mane surado brolis ir nusprendžiau su juo susitikti, mama apsipylė ašaromis ir paprašė to nedaryti. Bet juk tai mano brolis, kurį paliko motina, negi dabar taip pasielgsiu ir aš?! Pažadėjau, kad pasikviesiu jį į savo namus, tėčiui nieko nesakysiu. Mama maldavo nebendrauti su broliu, bijojo su juo susitikti, bet aš buvau nepermaldaujama.

Susitikimas praėjo blogiau nei tikėjausi. Brolis net nenorėjo nieko girdėti apie mamą. Vaikystėje tėtis ir močiutė jam pasakė, kad jo mama mirė, tik prieš pat savo mirtį tėvas papasakojo tiesą. Ir mama jo širdyje iš tikrųjų mirė, jis niekada jai neatleido.

Praėjus mėnesiui po to, kai susitikome su broliu, mamą ištiko insultas. Dabar su mano pagalba ji po truputį taisosi, jau pradėjo vaikščioti po kambarį, bet kalba prastai. Stengiuosi daryti viską, kad jai padėčiau, jaučiuosi kalta, nes manau, kad insultas ją ištiko dėl nervinio šoko.

Bet širdyje jos negaliu pateisinti. Pati būdama mama nesuprantu, kaip ji galėjo pasielgti taip egoistiškai – palikti savo vaiką ir suteikti jam tiek daug širdgėlos…