Jolita laukiasi pirmagimio, tačiau džiaugsmą dėl būsimo vaikelio temdo dvejonės ir neužtikrintumas dėl ateities.

„Mano anyta  įsitikinusi, kad už jos sūnaus ištekėjau ne iš meilės, o dėl buto. Jie – trečios ar ketvirtos kartos sostinės gyventojai, kuo labai didžiuojasi. O aš, kilusi iš mažo miestelio, kaip sako mano anyta, „iš glūdumos“. Per dvejus mūsų santuokos metus jie nė karto nepakvietė mano tėvų į svečius ir leido suprasti, kad nenori matyti savo namuose šių „prasčiokų“. Mano mama yra greitosios medicinos pagalbos medikė, o tėtis – vairuotojas.

Man labai dėl to skaudu, bet nieko negaliu padaryti. Jau kiek kartų siūliau vyrui išsinuomoti butą, bet jis kategoriškai atsisako „vėjais leisti pinigus“, kai tėvai turi didelį gyvenamąjį plotą. Paimti paskolą butui pirkti jis taip pat nesutinka. Jau pradėjau galvoti apie skyrybas, bet sužinojau, kad esu nėščia. Nusprendžiau aplankyti tėvus, kol dar nedidelis nėštumas – ir džiaugsmu pasidalinti, ir pasimatyti. Tačiau anyta kategoriškai prieš, nes, anot jos, taip galiu sukelti pavojų jų būsimam anūkui. Net neįsivaizduoju, kaip mano tėvai galės matytis su mano vaiku ateityje! Man negalima pas juos važiuoti, jie taip  pat čia nepageidautini.

Dabar vyro tėvai renka berniuko vardą. Girdžiu, kaip jie net tarpusavyje ginčijasi, o paskui ilgai diskutuoja apie vieną ar kitą vardą. Anyta primygtinai reikalauja, kad anūkas būtų pavadintas Simonu – toks buvo jos tėvo vardas. Aš jo nemačiau, jis mirė prieš penkerius metus iki mano pažinties su vyru.

Uošvis užsimena, kad anūkas turėtų būti Jonas. Kaip jo senelis. Aš tiesiog neatsistebiu šiais žmonėmis! Atrodo, kad tai karališka šeima, o ne paprasti žmonės. Tikra dinastija.

Pasakiau vyrui, kad nė vieno uošvių siūlomo vardo savo sūnui neduosiu. Pati nuspręsiu, koks bus jo vardas.

Suprantu, kad kils skandalas, bet aš tam jau esu  pasiruošusi. Net skyryboms. Vis tiek negalėsiu ilgai gyventi su vyro tėvais, o kai gims vaikas, ginčų dėl jo auklėjimo nepavyks išvengti. Tada galėsiu pati jiems diktuoti sąlygas, kai jie panorės pamatyti savo anūką“, – baigė pasakojimą Jolita.

pexels.com nuotr.