Psichologė pataria: kaip senjorams išlaikyti vidinę ramybę

Senstant keičiasi ne tik kūnas – keičiasi ir mūsų emocinis pasaulis. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių prisipažįsta, kad tai, kas anksčiau neerzino, šiandien gali sukelti stiprią reakciją: garsesnis pokalbis autobuse, nuolatinis telefono skambėjimas ar net artimųjų įpročiai. „Iš šalies tai kartais atrodo kaip nekantrumas ar niūrumas. Tačiau psichologiniu požiūriu dažnai tai visai kas kita – tai signalas apie vidinį nuovargį ir jautrumą“, – sako psichologė Lina Krikštaponienė.

Emocinis „bagažas“, kurį nešamės                                                  

Psichologė pastebi, kad per gyvenimą sukaupiame ne tik gražius prisiminimus, bet ir neišsakytas nuoskaudas, nusivylimus, netektis. Jaunystėje dažnai neturime laiko jų išjausti – rūpinamės šeima, darbu, pareigomis. Brandžiame amžiuje, kai gyvenimo tempas sulėtėja, visa tai ima kilti į paviršių.

Kiekviena neišgyventa emocija tampa tarsi mažas akmenėlis širdyje. Ilgainiui jų susikaupia tiek, kad net menkas dirgiklis gali sukelti stipresnę reakciją. Tai nebūtinai pyktis. Dažnai tai – liūdesys, nuovargis, neįvertinimo jausmas, pasislėpęs po susierzinimo kauke. Svarbu suprasti, kad tai visiškai natūralu. Emocinė reakcija dažnai yra organizmo būdas pasakyti: „Man reikia sustoti ir pasirūpinti savimi.“

Biologiniai pokyčiai taip pat svarbūs

L. Krikštaponienė akcentuoja, jog su amžiumi keičiasi ir smegenų veikla: „Mažėja tam tikrų neuromediatorių – serotonino, dopamino – kiekis, kurie atsakingi už emocinę pusiausvyrą. Nervų sistema tampa jautresnė triukšmui, įtampai, informacijos pertekliui. Todėl tai, kas anksčiau atrodė nereikšminga, šiandien gali varginti. Svarbu suprasti: tai nėra „blogas charakteris“. Tai natūrali organizmo reakcija į senėjimo procesą. Supratimas apie tai padeda sumažinti kaltės jausmą ir leidžia į save žvelgti švelniau.“

Atvirumas ar užslėptas skausmas?

Pasak psichologės, vyresniame amžiuje žmonės dažnai tampa atviresni, jie mažiau linkę taikstytis su tuo, kas jiems nepriimtina. Tačiau tiesmukiškumas kartais interpretuojamas kaip piktumas. „Iš tiesų už aštresnio žodžio dažnai slypi poreikis būti išgirstam. Kai gyvenimo ratas susiaurėja – iškeliauja sutuoktiniai, draugai, vaikai gyvena atskirai – atsiranda baimė likti nepastebėtam. Kartais garsesnė reakcija yra nesąmoningas bandymas parodyti, kad senjoras nori būti išgirstas“, – pabrėžia L. Krikštaponienė.

Vienatvė stiprina jautrumą

Vienatvė nėra tik fizinis buvimas vienam. Tai gali būti ir emocinis atstumas. Kai trūksta artimo ryšio, žmogus tampa jautresnis aplinkai. Bet koks dirgiklis gali būti išgyvenamas stipriau, nes nėra su kuo pasidalyti savo jausmais. Todėl svarbu ieškoti net ir mažų bendravimo formų: pokalbio su kaimynu, pasivaikščiojimo su pažįstamu, dalyvavimo bendruomenės veikloje. Net trumpas žmogiškas ryšys padeda sumažinti vidinę įtampą ir primena, kad nesame vieni.

Kaip išsaugoti vidinę ramybę?

Vidinė ramybė nėra savaime duota būsena – ją reikia sąmoningai puoselėti. Psichologė pataria:

1. Stebėkite save. Paklauskite: ar tikrai mane erzina žmogus, ar aš tiesiog pavargęs? Dažnai mūsų reakcijos priklauso ne nuo kitų, o nuo mūsų pačių energijos lygio ir emocinės būklės.
2. Leiskite sau pailsėti nuo dirgiklių. Kartais užtenka tylos, pasivaikščiojimo gamtoje ar kelių gilių įkvėpimų. Net keli ramūs momentai per dieną padeda sumažinti įtampą ir sustiprinti vidinę pusiausvyrą.
3. Mokykitės atleisti. Ne dėl to, jog kiti to nusipelno, o todėl, kad jūsų širdis verta ramybės. Neatleisdami mes tarsi nuolat savyje nešiojamės emocinį svorį, kuris apsunkina kasdienybę.
4. Raskite prasmingą veiklą. Savanorystė, kūryba, mokymasis aktyvina smegenis, suteikia struktūrą ir padeda jaustis reikalingu. Užsiėmimai, kurie džiugina ir įtraukia, mažina susierzinimo jausmą ir leidžia nukreipti energiją teigiama linkme.
5. Prisiminkite savo vertę. Amžius neatima galimybės būti šiltu, reikalingu ir mylinčiu žmogumi. Kiekviena diena suteikia progą parodyti sau ir kitiems savo unikalumą.

Senėjimas nėra emocinis nuosmukis, o jautresnis, brandesnis gyvenimo etapas

Psichologė L. Krikštaponienė teigia, jog senėjimas nėra emocinis nuosmukis. Tai jautresnis, brandesnis gyvenimo etapas, kuriame svarbiausia išmokti būti švelniam sau. „Kuo daugiau supratimo turėsime savo vidiniams procesams, tuo mažiau vietos liks pykčiui. Ir galbūt svarbiausia tiesa: ramybė nepriklauso nuo aplinkinių elgesio. Ji prasideda mūsų pačių viduje – nuo gebėjimo sustoti, įsiklausyti ir sau pasakyti, kad galime pasirinkti reaguoti kitaip“, – patikina psichologė.

Ir priduria, kad vidinės ramybės puoselėjimas – tai ne prabanga, o būtinybė kiekvienam senjorui, norinčiam gyventi harmonijoje su savimi ir pasauliu. Net paprasčiausi įpročiai, kaip kasdienis tylos momentas, ramus pasivaikščiojimas ar nuoširdus pokalbis, gali padėti sugrąžinti gyvenimui švelnumą ir džiaugsmą.

pexels.com nuotr.