Vienas pirklys važiavo į Frankfurto mugę ir pakeliui kažkurio kaimo gatvėje pametė piniginę su 800 guldenų. Tada tai buvo nemaža suma. Arklys tada kainavo 40 guldenų. Todėl pinigų praradimas, už kuriuos galėjai nusipirkti 20 arklių, buvo didžiulis nuostolis.

Ta gatve eidamas  vietinis senolis rado sunkoką piniginę. Parsinešęs namo apie radinį niekam nepasakojo. Tiesiog paslėpė laukdamas, kol atsiras pamestos piniginės savininkas – tada ją ir atiduos.

Kitą sekmadienį bažnyčioje kunigas pranešė, kad žmogus pametė 800 guldenų, o radusiam ir grąžinusiam žada 100 guldenų premiją. Sąžiningasis senukas atnešė ir padavė kunigui pinigus.

Dvasininkas pakvietė pirklį. Tas pasiėmė piniginę, perskaičiavęs pinigus vietoj pažadėtų 100 guldenų davė tik 5, dar įžeidžiamai mesdamas: „O tu pats pasiėmei šimtą guldenų, nes piniginėje buvo 900 guldenų!“

Taip nesąžiningas prekeivis nusprendė pagudrauti ir sutaupyti pinigų.

Senolis, žinoma, pasipiktino, kad buvo apkaltintas vagyste, ir pasakė: „Neėmiau ne tik 100, bet nė vieno guldeno! Aš esu tikintis žmogus.“

Kunigas patvirtino, kad šis garbaus amžiaus vyriškis iš tiesų yra padorus ir giliai religingas, besilaikantis Dievo įsakymų, todėl negalėjo pasiimti šio šimto guldenų. Tačiau godusis prekijas įrodinėjo savo.

Jie ilgai ginčijosi, ir tada kunigas tiek senuką, tiek pirklį nusivedė į Frankfurto miesto teismą. Byla buvo svarstoma kelias dienas ir labai sudomino miestiečius. Todėl teismo nuosprendžio paskelbimo dieną teismo rūmai buvo perpildyti. Visiems buvo įdomu, kaip baigsis šis ginčas.

Teisėjas pirmiausia paklausė prekeivio: „Ar gali prisiekti, kad pametei lygiai 900 guldenų?“

Tas nė nemirktelėjęs uždėjo ranką ant Biblijos ir prisiekė. Tuo metu priesaika Biblijai buvo, na, labai rimtas dalykas.

Tada teisėjas kreipėsi į senolį: „Ar gali prisiekti, kad radai 800 guldenų?“

Sąžiningas vyras ramiai uždėjo ranką ant Biblijos ir taip pat prisiekė.

Po to teisėjas paskelbė savo sprendimą: „Reikalas aiškus. Senuko rasta piniginė pirkliui nepriklauso, nes jis pametė 900 guldenų. Todėl piniginė ir 800 guldenų perduodama senoliui ir jis gali disponuoti pinigais savo nuožiūra. Pirklys turėtų toliau ieškoti piniginės, kurioje buvo 900 guldenų!“

Taip pirklys neteko pinigų ir gero vardo. Teisėjo sprendimas buvo išmintingas ir teisingas, nes godumas ir melas pats save nubaudė.

pexels.com nuotr.