„Gyvenu  viename rajono centre Lietuvos pakraštyje, turiu tris vaikus ir penkis anūkus. Dukros gyvena tame pat mieste, abi turi po du vaikučius. Sūnus išvažiavo užsidirbti į Kauną ir ten liko. Mano vaikai geri, jais galiu didžiuotis“, –  sako Jadvyga.

Dukros jau seniai ištekėjusios, o sūnus vedė prieš dvejus metus. Visi dirba ir yra gerai materialiai apsirūpinę. Tačiau kartais mane slegia tai, jog sūnus gyvena tolokai, mes retai matomės. O norėčiau dažniau, juolab kad neseniai gimė anūkas. Su marčia stengiuosi palaikyti ramius, draugiškus santykius, tačiau daugiausia bendraujame telefonu.

Norėčiau daugiau dalyvauti jų gyvenime, padėti auginti kūdikį, nes man tai nėra sunku, esu pensininkė. Visada padėdavau dukroms, kai vaikai buvo maži. Tačiau kai marti grįžo iš ligoninės su mažyliu ir pasisiūliau pagelbėti, sulaukiau mandagaus atsisakymo. Neįsižeidžiau dėl to, suprantu, kad jaunimas nori gyventi savarankiškai, be to, netoli jų gyvena kita močiutė, marčios mama, ji gali padėti, jei prireiks.

Bet paskutinis atvejis… Aš visada sakiau savo dukroms, jog savo vaikų drabužėlius ir žaislus išlaikytų tvarkingus, kad juos būtų galima atiduoti brolio vaikams. Esu giliai įsitikinusi, kad tai yra normalu, ypač tarp artimųjų.

Visus šiuos daiktus pati perrinkau, išploviau, supakavau ir perdaviau marčiai. Drabužėlių yra visiems metų laikams, maždaug iki 3 metų, juos dėvėjo tik mano anūkai. Galima sakyti, kad buvo pilnas komplektas vaikui reikalingų daiktų – šilti žieminiai kombinezonai, sezoninės striukės, šalikai, kepuraitės, kelnytės, palaidinės, šliaužtinukai, apatiniai marškinėliai, daugybė pėdkelnių ir kojinaičių. Daug megztinukų, kepuryčių numezgiau pati. Visi rūbeliai švarūs, išskalbti, be dėmių, nes viską kruopščiai atrinkau.

Bet marti visų šių drabužėlių nenaudoja, vaikui perka tik naujus. Nė vienoje nuotraukoje, bendraujant per „Skype“ nemačiau anūko dėvint tuos daiktus, kuriuos atidaviau. Kai paklausiau sūnaus, jis šypsodamasis atsakė, kad visko užtenka, daugiau nieko neduočiau. Neabejoju, jog jis savo lūpomis perdavė marčios žodžius.

Niekaip nesuprantu, kas tai – ar užgaidos, ar pasibjaurėjimas? Juolab kad jie nėra turtais aptekę – šiuo metu dirba tik sūnus, marti motinystės atostogose. O dar reikia mokėti būsto paskolą, skirti pinigų pragyvenimui. Negi negalima naudoti nors dėvėtų, bet tvarkingų drabužėlių? Juk vaikas labai greitai auga, kam leisti pinigus naujiems? Kad žaidimų aikštelėje pasipuikuotų prieš drauges?

Ši situacija paliko širdyje nuosėdų. Juk kalbama ne tik apie daiktus, o ir apie tai, jog mano sūnus kasdien dirba po 12 valandų, praktiškai be poilsio, kad galėtų išlaikyti šeimą. O marti, regis, to neįvertina, nes mėtosi pinigais, kuriuos galima būtų ir sutaupyti…

pixabay.com nuotr.