„Mano anyta buvo prieš mano ir Juliaus santuoką. Negana to, kad jis ne tik 8 metais jaunesnis už mane, bet aš esu išsiskyrusi ir turiu dukrą iš pirmos santuokos“, – sako Emilija.

Neturėjau iliuzijų, kad jo tėvai manimi apsidžiaugs, net nesvarsčiau apie santuoką, bet Julius ilgai ir atkakliai manęs siekė. Su mano dukra jis greitai rado bendrą kalbą.

Teko patirti daug anytos nepasitenkinimo, nuolatinių priekaištų ir priekabių. Buvo sunku, bet gimus mūsų su vyru bendram vaikui, tapo visiškai nepakeliama.

Jei anksčiau anyta tik skambindavo, retai pas mus lankydavosi, tai po vaiko gimimo ji pradėjo dažnai užsukti į svečius be jokio reikalo ar kvietimo. Ateidama ji visada kažką atnešdavo anūkui, bet mano dukra jai lyg neegzistavo. Kai mergaitė ją pakalbindavo, anyta ją tiesiog ignoravo, tarsi mano dukra būtų tuščia vieta. Mergaitei 11 metų ir ji puikiai viską supranta.

Vyras ne kartą užsiminė motinai, kad abu vaikai yra jo, ir bent saldumynų ji galėtų atnešti abiem. Tačiau mano anyta, regis, jo negirdėjo, o kai uošvis mano dukrai gimtadienio proga padovanojo dovaną, anyta sukėlė didžiulį skandalą. Ji netgi pareikalavo, kad jis ateitų ir paimtų dovaną…

Neseniai į svečius atėjusi anyta prisėdo šalia mūsų sūnaus ir pasakė: „Tu esi geras berniukas, ir aš linkiu tau rasti porą, kuri būtų verta tavęs, o ne taip, kaip tavo tėvas“. Mes supratome, kad tai buvo pasakyta mums, nes dvejų metukų vaikas tokių jos žodžių nesupranta. Ir tuoj pat atsigręžusi į dukrą pridūrė: „O tu neturi tėvo“. Mergaitė apsipylė ašaromis, ir vyras pareikalavo, kad motina išeitų.

Pastarasis anytos poelgis perpildė mano kantrybės taurę. Šį kartą nenutylėjau ir pareiškiau vyrui ultimatumą – arba jo motina, ar šeima!

Suprantu, kad tai žiauru mano vyro atžvilgiu, Julius dėl šio reikalavimo labai pergyvena. Todėl mane vis dėlto kankina abejonės, ar teisingai pasielgiau, versdama jį rinktis. Juk jam brangios abi moterys – ir mama, ir aš. Bet nenoriu ir toliau kęsti anytos pažeminimų, tuo labiau, kad tai liečia ir mano dukrą…