Rokas atvėrė širdį, kokioje beviltiškoje situacijoje atsidūrė jis ir jo šeima. Ir pasiguodė, kad nemato jokios išeities, kad  viskas pasikeistų.

Mano uošvienė – nors jau pensijoje, tačiau dar energinga moteris. Per interneto pažinčių svetaines ji susirado vyriškį, kuris dievagojosi ją be galo mylįs, trokštantis su ja kurti likusį gyvenimą.

Apakinta meilės, ji pardavė namą ir įsikūrė su nauju mylimuoju. Nors bandėme atkalbėti ją nuo tokio žingsnio, tačiau uošvienė tvirtino savo: tai jos gyvenimo meilė ir ji norinti būti su juo. Dar mums priekaištavo, kad mes jai pavydime laimės ir pan.

Tačiau praėjo kiek laiko, ir jos meilė pradėjo kelti prieš ją ranką, pats sau susigrobė visus pinigus. Uošvė nuo jo pabėgo ir atsikraustė pas mus. Aš buvau kategoriškai prieš dėl jos apsigyvenimo mūsų namuose. Tačiau ji – mano žmonos motina, todėl nutariau daugiau nesipriešinti.

Nusivylusi uošvienė dėl nepasisekusių santykių pyktį išliejo ant mūsų. Jai viskas buvo blogai – neįtikome nei mes, nei mūsų vaikai. Kartą žmona neištvėrė ir pasakė: „Jei tau nepatinka pas mus, išeik, nes mes taip toliau  gyventi negalime.“ Uošvienė pradėjo šūkauti, kad ji esą ne jos dukra, jog ji buvo jai primesta, kalbėjo visokias šlykštynes ir apie mane. Laimei, aš laiku grįžau namo ir apraminau aistras.

Tačiau uošvienė pareiškė: „Aš niekur neisiu, nes jūs be manęs neapsieisite, ir apskritai, skirkite man vaikų kambarį. Nes aš noriu kambaryje gyventi viena!“

O juk mes turime tris vaikučius! Kaip jai duoti atskirą kambarį? O kur bus vaikai? Tada ji pareiškė, kad jei negaus atskiro kambario, iššoks pro langą. Ar įsivaizduojate, prie ko priėjome?

Galų gale ji  viename kambaryje susikrovė lagaminus ir pasakė, kad čia gyvensianti ir nieko nenorinti girdėti.

Uošvienė žada, kad susiras kokį darbą, gaus pensiją ir susitaupys butui. Tačiau kiek laiko praeis, kol tai įvyks? 20, 30 metų? Kiek dar turėsime klausytis jos pretenzijų? Kiek kentės užgauliojami mano vaikai? Tačiau žmona sako: „Na, ji – mano mama, turime pakentėti.“

Suprantu, kad turime būti kantrūs. Tačiau atmosfera namuose tokia, kad vaikai negali jaustis pilnaverčiais ir savimi pasitikinčiais, apie santykius su žmona apskritai tyliu.

Toks gyvenimas primena pragarą. Tačiau nieko negaliu pakeisti. Ir nežinau, kiek aš dar ištversiu ir kuo viskas baigsis…

pexels.com nuotr.