„Iki šiol manęs neapleidžia apmaudas ir pyktis“
Jolanta sako, kad jos tėvas nuolat girtuokliaudavo, o grįžęs į namus triukšmaudavo, tad jai vaikystėje teko gyventi 24 valandas septynias dienas per savaitę įsitempus laukiant, kad atsitiks kažkas blogo.
Tėvas visada gėrė
„Tėvas visada gėrė. Mano prisiminimuose vis sušmėžuoja alkoholis – ar tai būtų išgerta taurė šventės metu, ar ilgos „daugiadienės“.
Tėvas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tad vykdavo į reisus savaitei ar mėnesiui , o grįždavo beveik visada girtas. Nedirbdamas jis tiesiog nemokėjo kitaip leisti laiko, nes buvo įsitikinęs, jog geriausias atsipalaidavimo būdas – alkoholis. Kai buvau paauglė, jis išeidavo iš namų ir grįždavo tik po kelių dienų. Niekas nežinodavo, kur jis dingo – vyras tiesiog užgerdavo.
Aš daugiausiai kentėjau nuo girto tėvo
Neblaivaus tėvo elgesys buvo nenuspėjamas. Jis galėjo iš karto eiti miegoti arba šūkauti, smurtauti, mėtyti daiktus. Dažniausiai tai kliūdavo man: tėvas keturioms valandoms mane pasodindavo į kampą, užlauždavo rankas, trenkdavo į pakaušį, mušdavo su laidu.
Aš pabusdavau nuo triukšmo koridoriuje ir suprasdavau, kad sugrįžo tėvas. Jis iš karto ateidavo į mano kambarį, už rankų ištraukdavo mane iš lovos ir pradėdavo be jokios priežasties barti.
Kartais jis atsisėsdavo ant lovos, verkdavo ir guosdavosi: „Jolanta, aš tave labai myliu, niekas manęs nesupranta, išskyrus tave“. Bet dažniausiai jis skųsdavosi visiems – kad jo niekas nevertina ir nesupranta, kad mes, o pirmiausia mama, sugriovėme jam gyvenimą, kad dėl mūsų jis nieko neturi, o dėl jo nesėkmių visi kalti.
Niekas niekada neskambino į policiją ir nebandė išspręsti jo priklausomybės problemos. Mama daug dirbo, o seneliai, kuklūs sovietiniai žmonės, šios temos nelietė. Na, ateis girtas, na, sukels triukšmą, bet anksčiau ar vėliau eis miegoti, ir viskas bus gerai. Tuo labiau, kad jis uždirba didelius pinigus, iš esmės yra geras žmogus. Todėl man vaikystėje viskas atrodė normalu – maniau, kad visi taip gyvena.
Buvau įsitempusi kiekvieną dieną
Situacija namuose neleido atsipalaiduoti, nes 24 valandas septynias dienas per savaitę įsitempus lauki, kad atsitiks kažkas blogo. Klausaisi visų garsų ir už dešimties sienų girdi, kaip tėvas siekia butelio. Prisimenu naktis, kai girtas tėvas mane auklėdavo iki penkių ryto, aš sėdėdavau su ašaromis akyse, o iki to laiko, kai reikės eiti į mokyklą, pamiegoti belikdavo dvi valandos. Kai tokia atmosfera, ne mokslai galvoje.
Kartais būdavau tokia prislėgta, jog negalėdavau susikaupti ir per pamokas galvodavau tik apie tai, kad teks grįžti namo.
Kai paaugau, jo sukeltų skandalų metu eidavau pasivaikščioti, užsidarydavau kambaryje ar būdavau pas senelius, gyvenusius kaimyniniame kieme. Man buvo nesvarbu, kur eiti, svarbiausia – dingti.
Iki 18 metų gyvenau su tėvais, tuomet susipažinau su vaikinu, kuris pasiūlė apsigyventi kartu. Tada manęs nedomino, kas vyksta su tėvu, jaudinausi tik dėl mamos. Kai jie išsiskyrė, man jo gyvenimas visiškai nerūpėjo. Žinau, kad tėvas vis dar geria. Jis bandė su manimi susisiekti, bet mes nebendraujame. Net nežinau jo telefono numerio. Juk tėvas turėjo tiek daug galimybių suvokti savo problemą ir atsisakyti priklausomybės, bet padarė savo pasirinkimą. Kodėl turėčiau jaudintis dėl žmogaus, kuriam nerūpėjau nei aš, nei jo šeima? O su mama palaikome gerus santykius, atvirai bendraujame.
Mama, kuri gyveno su tėvu, ir kokia yra dabar – du skirtingi žmonės. Su ja kalbėjomės apie mano vaikystę, ir ji sakė, kad bijojo kažką keisti, nes buvo prie jo pripratusi, manė, jog man reikia abiejų tėvų.
Aš neturėjau normalios šeimos
Tik būdama 22 metų pagaliau suvokiau, kad mano tėvas turi priklausomybę nuo alkoholio. Apmąstymai užėmė labai daug laiko. Nuolat mintyse atkurdavau epizodus iš vaikystės, bandydavau juos suprasti ir visiškai susipainiodavau savo jausmuose. Ir tai mane paskatino kreiptis į psichologą.
Manęs neapleidžia apmaudas, pyktis ir net kaltės jausmas, tarsi būčiau galėjusi kažką pakeisti, tam užkirsti kelią. Nuolat galvoju, kad aš neturėjau normalios šeimos ir man kažko nedavė, iš manęs kažką atėmė.
Galbūt tiek neišgyvenčiau ir nereaguočiau taip jautriai, jei, pavyzdžiui, tėvas man paskambintų ir už viską atsiprašytų. Susitaikyčiau su tuo, kad vaikystės man niekas nesugrąžins ir nieko nepakeisiu. Mums, turintiems tokią patirtį, reikia labai daug dirbti su savimi, kad išnyktų nuoskaudos jausmas, deja, nėra lengva visiškai atsikratyti tų minčių.
Dabar esu rami dėl alkoholio, galiu išgerti per šventes, bet aiškiai žinau savo ribas ir niekada nepasieksiu baisios girtumo būsenos. Bet ta tema man nepatinka. Tikrai nesugebėsiu užmegzti artimo ryšio su žmogumi, kuriam alkoholis yra neatsiejama gyvenimo dalis ir kuris savo laisvalaikį mato tik taip. Jau patyriau, kuo tai baigiasi.“
pexels.com nuotr.