„Kartais vaikai supyksta, nors ir nesi kaltas, tiesiog taip susiklosto aplinkybės“, – pasiguodė  šešiasdešimt penkerių Aldona.

– Vasaros pabaigoje sūnus manęs paklausė, ar negalėčiau pabūti su anūku, kol marti Ilona pagimdžiusi vaiką gulės ligoninėje. Jonuką kartais prižiūrėdavau ir anksčiau, tačiau neilgai, daugiausiai porą valandų. Ir jei atvirai – nelabai to norėjau… Tačiau reikalas rimtas, marti ne nagų dailinti susiruošė, o  gimdyti.  Prižadėjau  pažiūrėti vaiką. Po to manęs niekas daugiau nieko neprašė ir neklausė. O lapkričio pirmąją – skambutis šeštą ryto. Skambino marti. „Ar negalėtumėte atvažiuoti? Man vandenys nubėgo, iškviečiau greitąją pagalbą, vyksiu į ligoninę!“

Deja, tuo metu namuose nebuvau – prieš dieną kaip tik išsiruošiau į sodą. Jis yra tolokai nuo Vilniaus, autobusai kursuoja retai, tad į sūnaus namus galėčiau atvažiuoti tik gerokai po pietų. Todėl atsiprašiau Ilonos ir pasakiau, kad reikėjo apie tai anksčiau įspėti.

Mano sūnus Tomas  su šeima gyvena kitame miesto gale, dirba, Ilona, pagimdžiusi vieną vaiką vėl pastojo, jos mama išvykusi į užsienį, pas vyresnį sūnų. Todėl prireikus, pabūti su anūku galiu tik aš. Ir niekada neatsisakydavau. Nors didelio noro nebuvo, nes pustrečių metų Jonukas dar nieko nemoka. Tokio amžiaus Tomas pats valgė su šaukštu, padedamas apsirengdavo. Tačiau jų šeimoje apie tai nėra ir kalbos. Užsiminiau Ilonai, jog reikėtų vaiką pamokyti, kad bent kiek pats apsitarnautų, tuo labiau, kad netrukus namuose bus ir antras mažylis. Tačiau marti tik mostelėjo ranka, atseit, ne tavo reikalas, aš pati žinau, kaip elgtis su savo vaiku. Na, ne mano, tai ne mano, darykit, kaip norit…

Ir apskritai Ilona į bet kokį mano pasiūlymą, pasakymą reaguoja itin jautriai: „Tai mūsų vaikas“, „mes patys tai išsiaiškinsime“, „aš esu jo mama ir geriau žinau“… Todėl nutariau patylėti ir savo nuomonę pasilikti sau. Jie suaugę žmonės, tikrai viską išsiaiškins.

Sūnus į trumpalaikes kelių dienų komandiruotes vyksta bent tris keturis kartus per mėnesį. Ir lyg tyčia, būtent tą dieną, kai jo nebuvo namuose, Ilonai prasidėjo sąrėmiai. Ji Tomui skundėsi, kad nubėgus vandenims paskambino anytai, o ši, pasirodo, sode…

Žinojau, jog marti gimdys lapkričio viduryje, tad tai turėjo įvykti tik po dviejų savaičių. Tai negi visą rudenį turėjau prie jos sėdėti ir laukti, kada prasidės gimdymas? Žinau, kad nesu labai laukiama jų namuose – prieš ką nors pasakydama pasverdavau kiekvieną žodį, norėdama atvykti į svečius, turėdavau paskambinti prieš dvi dienas. Kad ir ką sakyčiau, Ilonai vis neįtinku. Ir dar tas atvejis – juk neatsisakiau, tik kad taip nutiko…

Kai paskambinau sūnui, šis liejo savo įtūžį: „Ir kas tave nešė į tą sodą lapkričio mėnesį? Mes tavęs prašėme pabūti ir tu  pažadėjai!“ Atsakiau, kad neturiu sraigtasparnio, negalėjau taip greitai pargrįžti, reikėjo iš anksto perspėti. Tai dar labiau supykdė Tomą: „Apie ką perspėti? Juk žinojai, kad Ilona nėščia. Esi pati moteris, negi nesupranti, kad apie tokius dalykus neįmanoma perspėti!“

Iš sūnaus sužinojau, kad tada Jonuką nuvedė pas nedirbančią daugiavaikę kaimynę, Ilona išvyko į ligoninę, kur iki vidurdienio laimingai pagimdė antrąjį sūnų, o vėlyvą popietę Tomas sugrįžo iš komandiruotės. Kitą dieną jis atsiprašė iš darbo ir pabuvo su Jonuku, kol žmoną išleido iš ligoninės.

Vaikučiui jau keli mėnesiai, bet jie ant manęs vis dar pyksta. Paskambinus telefonu marti visai neatsiliepia, sūnus kalba puse lūpų. Į svečius manęs nekviečia, tad antrojo anūkėlio aš dar nemačiau… – neslėpė nuoskaudos Aldona.

pixabay.com nuotr.