Neatleido nei mamai, nei močiutei

Vis dėlto, kaip Jurgita nemyli mūsų nei mamos, nei močiutės. Ir nieko negali padaryti. Nes esame pačios kaltos, sunkiai atsiduso Elena.

Susikibo su mama

Ir toliau tęsė pasakojimą: „Prieš keletą dienų apsidžiaugėme, kad Jurgita pas mus apsilankė. Netgi liko nakvoti! Tačiau ryte susikibo su mama Nijole. O į mano raminimus net nesureagavo.  Tik trenkė durimis išeidama. Susinervinusi dukra tarškino puodais, rinkdama, ką įsidėti į darbą – mat pietauja biure. Žiūrėdama į ją vis galvoju: kad tik išsilaikytų darbe. Jai jau 65-eri, o darbdaviai vyresnio amžiaus darbuotojus linkę pakeisti jaunesniais. Tuo labiau, kad kartais man atrodo, kad pagal savo metus Nijolė yra gerokai vyresnė. Štai aš, būdama 83-ejų, išeinu iš namų auštant. Kasdien su šiaurietiškomis lazdomis nužingsniuoju šešis kilometrus. Bet kokiu oru! Svarbiausia – tinkama apranga. O Nijolė – labai sunkiai keliasi. Savaitgaliais apskritai iš buto neišeina.

Kiek kartų bandžiau ištempti dukrą iš namų! Bent pasivaikščioti po šalia esantį parkelį, bent jau su kaimynėmis kieme paplepėti. Bet jai nieko nereikia. Prašo palikti ją ramybėje, leisti pailsėti! Ir nuo ko ji tokia pavargus? Juk darbas nesunkus – sėdi biure ir žiūri į kompiuterį.

Tėvai išvažiavo į užsienį

Tokia mano dukra buvo nuo mažens. Namisėda. Nereikėjo jai draugių, o paauglystėje – vaikinų. Ir vis dėlto pakabino puikų vyrą! Kai Viktoras atėjo į mūsų namus, man iš karto patiko. Linksmas, sąmojingas, draugiškas! Jie susituokė būdami studentai. Viktoras buvo vyresnis, į aukštąją įstojo prieš tai dar padirbėjęs. Kai jis apsigynė diplomą, Nijolei liko mokytis dar du kursus.

Buvo  tas laikas, kai jaunimas laimės pradėjo ieškoti užsieniuose. Kadangi pasaulį jau buvo išvydusi Jurgita, sutuoktiniai svarstė, kad reikėtų Viktorui vienam skristi į Norvegiją, o Nijolė su dukra liktų namuose. Tuo labiau, kad mažylę ji dar maitino krūtimi.

Pagalvojau, kad nedera išleisti jauno vyro vieno – ką žinai, kas gali atsitikti… Tai ir pasakiau: važiuokite abu! Tuo metu dar buvo gyvas mano vyras, pažadėjome, kad susitvarkysime, Jurgitai bus gera su mumis. Universitete Nijolė perėjo į neakivaizdinį skyrių. Du kartus per metus atvažiuodavo į sesijas. Spėdavo dienai kitai ir pas mus užsukti, aplankyti dukrytę. Abu tėvai atostogaudavo kartą per dvejus metus. Jurgita savo tėvų nepasigesdavo. Ji juos visiškai pamiršo. Ir kai buvo maža, ir kai paūgėjo. Ji labai mylėjo mus, savo senelius. Visur sekiodavo iš paskos. Tačiau atėjo momentas, kai  mama ir tėtis nutarė pasiimti savo dukrą. Jie mūsų namuose pagyveno tris dienas, kad mergytė priprastų prie tėvų.

Kai atėjo laikas išsiskirti, Jurgita taip įsikibo man į ranką, kad, atrodė, neatplėši!

Anūkė išdavystės neatleido

Kaip ji verkė, šaukė, kad nenori niekur važiuoti, kai tėtis paėmė ją ant  rankų ir įsodino į automobilį. Mašinoje  ji raudodama maldavo: „Močiute, neatiduok manęs, aš noriu būti su tavimi!“ Sekiau akimis tolstantį automobilį ir mano veidu byrėjo ašaros… Ir dabar girdžių tą jos šauksmą, kai Jurgita, jau suaugusi, žiūri į mane piktai primerkusi akis.

Anūkė išdavystės neatleido! Nei man, už tai, kad ją atidaviau, nei mamai – už tai, kad ją pirma paliko, o paskui išsivežė.“

unsplash.comnuotr.

3 komentarai “Neatleido nei mamai, nei močiutei

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.