Pavydi, o patys ir piršto nepajudina
„Žmonės susiduria su įvairiomis problemomis. Man likimas lėmė pajusti vieną ypatingai nemalonų jausmą – pavydą“, – pradėjo savo pasakojimą Regina.
Pirmiausia pavydą pajutau iš draugės
Iš pradžių pavydą pajutau iš draugės. Ji man pavydėjo pasiturimo gyvenimo tėvų namuose, vėliau – aukštojo mokslo, o dar vėliau – sėkmingos santuokos. Tačiau ji pati nieko nesiėmė, kad susikurtų bent ką sėkmingesnio.
Suprantu ją, nes esu vienintelė turtingų tėvų dukra, kurie kažkada surizikavo, pardavė butą ir pinigus investavo į gėlių verslą. Aš tik pradėjau lankyti pirmą klasę, kai mes persikėlėme gyventi pas mamos tėvus į dviejų kambarių butą. Buvo ankšta, nepatogu, bet visi tikėjo, kad taip bus ne visą laiką. Mano seneliai palaikė tėtį ir mamą, kitaip jiems nieko nebūtų pavykę. O po penkerių metų jau gyvenome savo bute, tėvai nusipirko mašiną. Man nieko nebuvo atsakoma (proto ribose).
Tą patį galėjo padaryti ir draugės tėvai, bet jie mieliau dirbo už centus, kad nereikėtų dėti jokių pastangų. Šeimoje augo trys vaikai, kuriems jie nieko nedavė, net nesuteikė galimybės siekti aukštesnio mokslo, visi baigę mokyklas turėjo eiti dirbti. Daug kartų sakiau savo draugei, kad ji pati siektų geresnio gyvenimo, o ne plauktų pasroviui, kaip jos mama. Bet ji tik atsakė: „Tau gera kalbėti, už tave viską sprendžia tėvai, jie už viską moka“. Supratau, kad žmogui patogu gyventi verkšlenant, nieko neveikiant ir laikant save nelaimingu.
Anytos pavydas man buvo visiškai netikėtas
Na, bet jeigu aš dar galiu suprasti savo draugę, tai anytos pavydas man buvo visiškai netikėtas. Prasidėjo nuo to, kad ji kažkada metė: „Tavo mama su tokiu vyru yra karalienė, pabandytų viena išauginti vaiką, kaip teko man“. Turiu pasakyti, kad anyta labai anksti ištekėjo, vyras gėrė, ją mušė, todėl ji išsiskyrė. Tačiau per tą laiką ji taip pat galėjo sėkmingai ištekėti ir gyventi kaip „karalienė“. Arba susirasti kitą darbą. Na, maža ką žmogus gali pakeisti savo gyvenime! Tiesa, tam reikia pasistengti, o daugelis laukia manos iš dangaus, o paskui – pavydi.
Pastebėjau, kad senjorė anyta manęs ir mano tėvų nemėgsta tik dėl materialinės gerovės. Vos išgirdusi, kad mama ir tėtis išskrido ilsėtis, iš karto: „Labai persidirbo, pinigų nėra kur dėti, tai lekia į užsienį po du kartus per metus“. Man labai nemalonu visa tai girdėti, bet jei pradedu prieštarauti, ji įsižeidžia. Dabar su vyru tiesiog slepiame, jei įmanoma, net pirkinius. Žinome, kad ji neapsidžiaugs.
unsplach.com nuotr.