„Kartais girdžiu, kaip marčios skundžiasi savo anytomis, neslepia, kad jų ne tik nemyli, bet netgi nekenčia. O mano anyta man buvo antroji mama“, – liūdnai nusišypso Simona.

Su vyru esame susituokę daugiau kaip 10 metų. Mūsų mamos kartu dirbo toje pačioje įmonėje. Tėvai gyveno tame pačiame mikrorajone, draugavo šeimomis.

Vienu metu persikrausčiau gyventi pas močiutę į kitą mikrorajoną. Taip jau sutapo, kad mano būsima anyta pardavė butą ir taip pat šiame mikrorajone nusipirko būstą. Mano būsimas vyras gyveno kitame mieste. Jis turi  keturias seseris, yra vyriausias vaikas.

Dažnai lankydavausi pas būsimą anytą, pasikalbėdavome.

Paskui jos sūnus grįžo namo. Pradėjome su juo kartu dirbti, daug bendrauti. Tas bendravimas baigėsi pareiškimų padavimu metrikacijos skyriuje… Prisimenu kaip dabar. Susituokėme, o kitą dieną paskambinau vyro mamai ir išgirdau, kaip mano svainė sako: „Mama, tau marti skambina, ar ne?“ Ji tai ištarė juokaudama. Mamos atsakymas buvo griežtas: „Ne marti, o dukra! Jei tai išgirsiu dar kartą, taip ir žinok!“

Mūsų santykiai su antrąja mama (net negaliu jos pavadinti anyta) buvo puikūs. Ji per visą savo gyvenimą niekada nepaklausė, ar jos sūnelis dėvi švarius drabužius, ką aš jam pagaminau, ar jis nealkanas. Ji svajojo tik apie vieną – kad aš mylėčiau ją ir jos sūnų, o buitis jai buvo tik antraeilis dalykas. Ji galėjo man skambinti daug kartų per dieną. Arba jai buvo nuobodu, arba norėjo sužinoti, kaip man sekasi, arba prašė padėti atspėti žodį kryžiažodyje, arba tiesiog pasikalbėti ar paklausti patarimo. Aš savo mamai daug ko negalėdavau pasakyti ir pasitarti, tačiau tuo pasidalindavau su savo antrąja mama.

Jai buvo 65 metai, kai jos netekau. Mirtis buvo staigi. Ji tiesiog užmigo ir sapne išėjo pas Dievą. Mano vyro tuo metu nebuvo namuose, jis žvejojo atokioje vietovėje, kur nebuvo ryšio. Viską dariau automatiškai. Paskambinau į greitąją, paklausiau, ką daryti…

Praėjo daug metų, tačiau niekaip negaliu jos paleisti. Aš jos labai pasiilgau. Gyvenu normalų gyvenimą, su vyru gerai sutariame. Bėgant laikui mūsų meilė tik stiprėja, jis vis dar kartais pakviečia mane į pasimatymą, kad išvaduotų iš virtuvės ir pavakarieniautume kavinėje. Bet kai ateiname pas jo seseris, negaliu negalvoti apie ją. Žiūriu ir prisimenu: čia mama miegojo, čia sėdėjo, ir kaip kepėme šašlykus per jos vardadienį. Man jos labai trūksta. O kai kyla kokių problemų, pagalvoju: „Būtų mamytė gyva, greitai debesis išsklaidytų…“