Vienatvė po 65-erių: ne praradimas, o santykio su savimi pradžia

Senjorė Joana pasakoja, kad didžiąją savo gyvenimo dalį ji retai kada būdavo viena. Daugiau nei trisdešimt metų moteris gyveno santuokoje, augino tris vaikus, rūpinosi šeima. Jos kasdienybė buvo pilna pareigų, sprendimų, nuolatinio reagavimo į kitų poreikius.

Kai didžiąją gyvenimo dalį skiriame šeimai, mūsų identitetas natūraliai susijungia su vaidmenimis – mamos, žmonos, globėjos. Nors šie vaidmenys vertingi, jie dažnai užgožia tyliai besislapstantį mūsų asmeninį „aš“

Svajonė apie tylą ir baimė ją išgirsti

Kai vaikai buvo maži, Joana svajodavo apie bent valandą tylos. Apie laiką su knyga, apie galimybę pabūti su savo mintimis. Tuo metu vienatvė atrodė kaip dovana – lyg atokvėpis nuo nuolatinio skubėjimo.

Tačiau šiandien, būdama 65-erių, išsiskyrusi ir gyvenanti viena, ji susiduria su kita tos pačios tylos puse.

Daugelis žmonių šiame amžiuje patiria vidinį konfliktą. Viena dalis jų trokšta ramybės, kita – bijo, kad ramybė gali reikšti tuštumą. Mūsų visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad brandžiame amžiuje likti vienam reiškia nesėkmę ar praradimą. Tarsi gyvenimas be artimųjų automatiškai reikštų vertės sumažėjimą.

Tačiau psichologiniu požiūriu vienatvė ir vienišumas nėra tas pats.

Vienišumas – tai skausmingas atskirties jausmas.

Vienatvė – tai galimybė pabūti su savimi.

Nors iš šalies šios būsenos atrodo panašios, tačiau gyvenime tai reiškia visiškai skirtingus dalykus.

Kas aš esu, kai niekam nieko nereikia?

Kai kasdienybė nebėra pripildyta kitų poreikių, natūraliai kyla klausimas: kas aš esu dabar? Ne kaip mama, ne kaip partnerė, ne kaip sprendimų priėmėja šeimoje – o kaip atskiras žmogus?

Šis klausimas gali būti gąsdinantis. Tylos akimirkomis iškyla ne tik ramios mintys, bet ir neišgyventi jausmai, neatsakyti klausimai, kartais – apgailestavimai ar liūdesys. Todėl pradžioje norisi tylą užpildyti televizoriumi, telefonu, veikla.

Tai natūrali reakcija. Žmogaus psichika saugosi nuo per staigaus susitikimo su savimi.

Tačiau jei pamažu leidžiame sau pabūti toje tyloje, ji pradeda keistis. Iš grėsmingos ji tampa palaikančia. Iš tuščios – prasminga.

Netikėta brandos dovana

Gyvendama viena, Joana pradėjo aiškiau girdėti savo vidinį balsą. Kai aplink mažiau triukšmo, išryškėja tai, kas iš tiesų svarbu. Prisimename, kas mus džiugina, kas ramina, kas įkvepia.

Brandžiame amžiuje tai ypač svarbu. Tai laikotarpis, kai galima pažvelgti į savo gyvenimą su ramybe, be kaltės ar nusivylimo, ir suprasti, kad visi patirti įvykiai – tiek džiaugsmai, tiek sunkumai – sudaro mūsų gyvenimo visumą.

Namai tampa ne tik gyvenama vieta, bet ir vidinio pasaulio atspindžiu. Nebereikia derintis prie kitų tempo ar lūkesčių. Atsiranda daugiau sąmoningo pasirinkimo – su kuo bendrauti, kaip leisti laiką, kam skirti energiją.

Ryšiai tampa kokybiškesni, nes jie grindžiami ne pareiga, o noru.

Išmokti būti, o ne nuolat veikti

Vienas sudėtingiausių dalykų – išmokti būti be nuolatinio darymo. Daugelis žmonių visą gyvenimą buvo įpratę rūpintis, planuoti, kontroliuoti. Sustojimas gali atrodyti kaip praradimas.

Tačiau iš tiesų tai gali būti brandos ženklas – gebėjimas leisti sau gyventi lėčiau.

Nebūtina užpildyti kiekvienos minutės. Nebūtina įrodyti savo reikalingumo per nuolatinę veiklą. Kartais pakanka paprasto buvimo: su rytine kava, su knyga, su savo mintimis.

Tai ne pasyvumas. Tai santykis su savimi.

Tiesa, kurią verta išgirsti

Būti vienai 65-erių nereiškia, kad gyvenimas nepasisekė. Taip pat nereiškia, kad vertė sumažėjo ar kad gražiausi metai jau praeityje.

Tai reiškia, kad prasideda naujas santykio su savimi etapas.  Jeigu žmogus vis dar čia – jis vis dar gali kurti. Gali atrasti naujus pomėgius, naujus ryšius, naujas prasmes. Brandos laikotarpis dažnai atneša daugiau vidinės laisvės nei bet kuris ankstesnis gyvenimo etapas. Kartais vienatvė, kurios taip bijojome, tampa erdve, kurioje pagaliau išgirstame save.

Ir galbūt tai – ne pabaiga, o pradžia.

Lina Krikštaponienė

Psichologė

pexels.com nuotr.