6 gyvenimo taisyklės, kurias rekomendavo močiutė

„Būdamas 30-ies, manai, kad viską žinai. Būdamas 40-ies, galvoji, kad nieko nežinai. O sulaukęs 50-ies – nustoji dėl to jaudintis“, – sakydavo mano močiutė, kai pasimesdavau tarp gyvenimo klausimų.

Ir šiandien, kai pati jau senokai perkopiau tą 60-ies slenkstį, vis dažniau prisimenu jos žodžius. Ji turėjo savo filosofiją – ne mokslinę, bet tikrą, išgyventą. Štai šešios gyvenimo taisyklės, kurias ji paliko – paprastos, bet galinčios pakeisti požiūrį į save ir pasaulį.

1. Protas ir sveikata nėra begaliniai – juos reikia tausoti

Kai esi jaunas, net nepastebi, kaip lengva atsikelti ryte, kaip kūnas lengvai paklūsta. Atrodo – tai savaime suprantama. Bet vieną dieną pabundi ir supranti: baterijos ne amžinos. Galva apsiblaususi, sąnariai traška, o energijos tiek, kad vos užtenka iki pietų.

Tad ilsėkis, miegok, nepersistenk. Rūpinkis savimi kaip kažkuo, be ko gyvenimas taptų tylesnis ir tamsesnis. Ir svarbiausia – mokykis. Ne dėl diplomų, o dėl smalsumo. Jis išlaiko protą jaunu.

2. Kol gali – pabandyk. Ne dėl kitų, o dėl savęs

Viskas, ką kadaise atidėjai, bijojai ar „neprisitaikei pagal amžių“, dabar gali tapti tavo džiaugsmo šaltiniu. Joga? Kodėl ne. Keramika, šokiai, kelionė po Lietuvą, o gal naujas darbas? Pabandyti verta.

Tikroji prabanga – ne auksas, o aistra. Kai dega akys, kai jauti gyvenimą visu kūnu. Kol gali judėti – judėk. Kol nori – bandyk. Amžius – ne stabdis, o fonas tavo pasirinkimams.

3. Laisvė nėra pinigai. Laisvė – tai būti savimi

Sulaukęs brandos supranti – laisvė tai ne kelionės be bilieto, o galimybė pasakyti: „man taip gerai“, net jei kiti to nesupranta. Tai yra nebijoti būti pavargusiam, netvarkingam, tylinčiam – ir vis tiek jaustis normaliu.

Būti savimi – tai laimė, kurios nereikia įrodinėti. Nes brandumas – tai žinojimas, kad net ir nežinoti yra gerai.

4. Sudaužyta širdis nėra pasaulio pabaiga. Ji – tavo stiprybės ženklas

Kiekvienas „nebepakelsiu“ galiausiai tampa „aš išgyvenau“. Skausmas moko: ne tik mylėti, bet ir paleisti. Ne tik ieškoti, bet ir priimti.

Per išsiskyrimus išmokstame vertinti ne tuos, kurie žada, o tuos, kurie lieka.

Būk dėkingas tiems, kurie išėjo. Jie atlaisvino vietos tiems, kurie atneš tikrą ramybę.

5. Juokas – vaistas. Ypač iš savęs

Jei gali pasijuokti iš savęs – niekas tavęs nebepalies. Juokas gydo, šildo, jungia. Jis išlaisvina nuo baimės būti netobulu.

Gyvenimas – ne scena. Nereikia visą laiką būti rimtam. Pasijuok. Iš klaidos, iš raukšlės, iš netikėto sutapimo. Juokas – tai išmintingų žmonių ginklas.

6. Baimė tyliai vagia tavo gyvenimą

Baimė neneša dramos. Ji tyliai atima: dieną, galimybę, meilę, drąsą. Ir kai atsigręži – pamatai, kiek daug praleidai dėl „o jeigu“.

Nesilaikyk to, kas tavęs nelaiko. Suklysti – normalu. Baisu ne bandyti, o nugyventi saugiai ir tyliai. Jei gyvenčiau iš naujo – klysčiau daugiau, bet gyvenčiau tikriau.

O pabaigai – dar vienas močiutės patarimas:

„Kūnas – ne amžinas. Rūpinkis juo taip, lyg jis būtų tavo vienintelis namas. Miegas, tyla, vanduo – tavo gydytojai. Tempas – tavo pasirinkimas.“

Amžius – tai ne pabaiga. Tai pradžia, kuri leidžia gyventi be baimės. Ne dėl kitų – dėl savęs.

Ir dabar pats laikas gyventi taip, kaip nori. Su meile. Su savimi.

pexels.com nuotr.