Apie žmonos romaną sužinojau iš „gerų“ žmonių

„Esu vedęs 10 metų. Iki vedybų su dabartine žmona susitikinėjome dvejus metus, dabar abiem po 30 metų. Turime du mažus vaikus – dukrą ir sūnų“,– sako Romas.

Mūsų santuokoje ir tarpusavio santykiuose viskas buvo gerai, kol žmona gavo naują darbą ir pradėjo karjerą. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Pasijuto pirmieji atšalimo požymiai. Bandžiau tai kaip nors pakeisti, bet žmona lyg tyčia viską darė atvirkščiai. O paskui kažkaip viskas susitvarkė, nurimo vieno po pokalbio su žmona aš ja patikėjau. Bet  jau pusantrų metų, kai viskas sugriuvę lyg kortų namelis.

Nors mes savo vaikų tėvai, bet esame svetimi vienas kitam, visiškai svetimi. Jei anksčiau aš bandžiau palaikyti santykius, tai dabar nieko nenoriu daryti. O priežastis banali – jos romanas darbe. Žmona metus susitikinėjo su savo viršininku, metus melavo šeimai. Kai su vaikais važiavome atostogauti, ji kartu nevyko – žmona pamelavo, kad ji neva turinti dalyvauti projekte. Bet iš tikrųjų ji tiesiog buvo su juo.

Kai šventėme Naujuosius metus, ji su mumis pabuvo dvi valandas, o tada išėjo neva į įmonės vakarėlį, bet iš tikrųjų nuvažiavo pas jį.

Prieš pusantrų metų žmonos viršininkas mirė, patyręs insultą.

O po laidotuvių „geranoriški“ žmonės, iki šiol nežinau kas, man į elektroninį paštą atsiuntė visus jų susirašinėjimus, nuotraukas ir vaizdo įrašus. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo duomenys iš jo asmeninio ir darbo kompiuterių. Gali būti, kad mano žmona nebuvo vienintelė jo meilužė ir konkurentė nutarė žmonai atkeršyti man atsiųsdama tą medžiagą.

Kelias valandas peržiūrinėjau tai, ką gavau. Tada sugrįžo žmona. Aš nieko nesakiau, tik parodžiau jai aplanką kompiuteryje ir nuėjau su vaikais į kiną, pramogų centrą, parką…

Vakare grįžome namo, o žmona verkdama bandė su manimi kalbėtis, kažką aiškinti, bet aš jau nieko nesiklausiau. Taip ir gyvename. Visus nuo to laiko praėjusius pusantrų metų žmona vis bandė kalbėtis, aiškintis. Tačiau aš nemanau, kad įmanoma kažką pakeisti.  Man jos bandymai kelia pasibjaurėjimą.

Joje nėra nieko nei gero, nei blogo. Manyje ji lyg mirė. Gyvenu dėl vaikų, o vaikai ir darbas tapo vieninteliais sielos vaistais. O iš žmonos vis dar sulaukiu prašymų pasikalbėti, nueiti pas šeimos psichologą ar tiesiog jos išklausyti. Bet aš neturiu noro jos klausytis, kažkur eiti. Nes kas gali mus sieti po tokios išdavystės?…

pexels. com nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.