Gyvenu su nuolatiniu skausmu širdyje

„Gyvenu su nuolatiniu skausmu širdyje, kai būdama 41 metų, sužinojau tiesą apie antrąjį savo vyro gyvenimą. Dabar galvoju, kokia aš buvau naivi, – sako Jolita.

Nepatikėjau, ką sakė apie vyrą

Su vyru turime tris nuostabius vaikus: 19, 16 ir 7 metų. Nepamiršiu, kaip vieną dieną pažįstami man pasakė, kad mano vyras su meiluže turi 1,5 metų vaiką. Išgirdus šią žinią man išslydo žemė iš po kojų, širdį užgulė neapsakomas skausmas, kuris mane draskė į gabalėlius.

Aš su tuo gyvenu jau 4 mėnesius.

Niekaip negaliu prisiversti negalvoti apie tai, kad  20 metų gyvenau su išdaviku. Mano istorija banali, kaip ir visų kitų. Skaudu, kad žmogus neatgailauja ir nesistengia manęs kažkaip apsaugoti nuo šito purvo, bet tuo pačiu jis nori išsaugoti savo šeimą. Negana to, vyras man prisipažino, kad moterų jo gyvenime buvo ir daugiau. Ir prisiekinėjo, jog su jomis buvo tik dėl instinktų. Atseit  nebuvo jokių rimtų santykių.

Nežinau, kaip gyventi toliau, kaip nuslopinti širdgėlą, kaip atleisti? Mes sutarėme su vyru pagyventi dar pusmetį bandydami išsaugoti šeimą. Mano sąlyga buvo, kad jis nutrauktų santykius su ta moterimi, su kuria augina vaiką. Praėjo jau keturi mėnesiai po susitarimo, visą tą laiką aš ne gyvenu, o egzistuoju. Man iš galvos neišeina mintis, kad mano vyras bučiuoja, apkabina ir miega su kita, ir tai sukelia man tokį dvasinį ir fizinį skausmą, jog neturiu jėgų tai iškęsti.

Gyvenu su nuolatiniu skausmu širdyje

Vis galvoju: negi tikrai būna tokia meilė? Jo sąlyga – kad aš neprisiminčiau, nekontroliuočiau ir tylėčiau. Bet kaip? Juk žinau, jog jis būna ten, kad skambina. Sako, kad eina pas vaiką ir padeda tai moteriai. Ar kada tai baigsis? Jis sako, kad nori būti su savo šeima, nes mus myli.

Kaip po to galima juo pasitikėti? Jis nuolat mane kaltina, kad aš jį stebiu, tikrinu, bet tai netiesa.

Stengiuosi nerodyti savo skausmo, pavyzdžiui, kad naktimis verkiu… Dienomis kažkaip su tais jausmais susidoroju,  bet naktimis jie baisiai slegia mano sielą.

Nežinau, ką man daryti – ar, nepaisant savo nuolatinės blogos emocinės būsenos, išsaugoti šeimą, tikintis, kad skausmas pradings ir būsime tokia pat šeima, kaip buvome, ar vis dėlto pasirinkti kitą išeitį – išsiskirti. Nes kaži, ar pajėgsiu atleisti iki to laiko, kai tapsim brandaus amžiaus… Nes toks gyvenimas, kokį dabar gyvenu, gali privesti iki beprotybės…

pexels.com nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.