Edit Piaf ir Marcelis Cerdan: meilė, kurios nesustabdė mirtis

Edit Piaf – garsiausia Prancūzijos dainininkė, kurios balsas iki šiol skamba iš kiekvieno Paryžiaus kampo. Mažytė, vos pusantro metro ūgio moteris, bet su milžiniška širdimi ir balsu, galinčiu priversti verkti tūkstančius. Jos gyvenimas buvo kupinas skurdo, sėkmės, priklausomybių ir nelaimių. Tačiau niekas taip giliai nepažymėjo jos sielos, kaip meilė boksininkui Marceliui Cerdan – vyrui, dėl kurio ji iš tiesų patyrė ir laimės viršūnę, ir nepakeliamą skausmą.

Likimo susitikimas

1948 metų rugsėjį E. Piaf koncertavo Niujorke. Po pasirodymo, viename restorane, jai buvo pristatytas M. Cerdan – prancūzas, ką tik tapęs pasaulio vidutinio svorio bokso čempionu. Iš pradžių tai atrodė tarsi dviejų labai skirtingų pasaulių susidūrimas: ji – menininkė, gyvenanti emocijomis, jis – sportininkas, garsėjantis disciplinuotumu ir jėga. Tačiau jų akys susitiko, ir, kaip pasakojo artimieji, tą akimirką tarp jų užsidegė kibirkštis, kurios negalėjo užgesinti niekas.

Nors M. Cerdan buvo vedęs ir turėjo tris vaikus, jis netrukus pasinėrė į šią meilę visa širdimi. Laiškuose Edit jį vadino „mano gyvenimu“, o jis ją – „mano mažu stebuklu“. Jų santykiai buvo slapti, bet neabejotinai aistringi ir tikri.

Aistra ir švelnumas laiškuose

Kai tik būdavo toli vienas nuo kito, Edit ir Marcelis bendravo laiškais. Šie laiškai vėliau buvo rasti ir išleisti kaip knyga – jie atskleidžia ne tik jų meilę, bet ir tai, kokie jautrūs vienas kitam buvo mylimieji.

Edit jam rašė: „Kai tavęs nėra šalia, atrodo, kad oras tampa sunkesnis, negaliu net kvėpuoti. Noriu, kad būtum šalia, net jei tai truktų tik minutę.“

Marcelis atsakydavo: „Tu esi mano energija, mano motyvacija laimėti. Kai lipu į ringą, galvoju apie tave – ir tu man duodi jėgų.“

Nors jų santykius temdė aplinkinių apkalbos, jie abu jautė, kad rado kažką tikra. E. Piaf, gyvenusi audringą gyvenimą, pagaliau jautėsi mylima be išskaičiavimo.

Lemtingas sprendimas

1949 metų rudenį Edit koncertavo Niujorke ir laukė savo mylimojo. Ji sirgo, jautėsi silpna, todėl skambino Marceliui ir prašė atvykti pas ją, net jei tik trumpam. Jis iš pradžių planavo kelionę laivu, bet E. Piaf maldavo: „Atvyk greičiau, skrisk lėktuvu.“

Spalio 27 dieną M. Cerdan sėdo į „Air France“ lėktuvą, skridusį iš Paryžiaus į Niujorką. Tačiau kelionės metu virš Azorų salų kilo audra. Lėktuvas nukrito į kalnus ir sudužo. Žuvo visi 48 keleiviai.

Kai Edit išgirdo šią žinią, ji sukniubo. Liudininkai pasakoja, kad ji klykė iš nevilties. Nuo tos dienos jos gyvenimas niekada nebebuvo toks pat.

Daina, virtusi amžinos meilės himnu

Po kelių savaičių E. Piaf pasirodė scenoje – nors vos galėjo paeiti. Ji sakė, kad dainuos dėl Marcelio, nes jis būtų to norėjęs. Tą vakarą pirmą kartą nuskambėjo daina „Hymne à l’amour“ (Meilės himnas).

Dainos žodžiai – tarsi jos širdies išpažintis:

„Dangus gali sugriūti virš mūsų,
Ir žemė gali išnykti,
Jei tik tu mane myli,
Man nesvarbu, kas nutiks pasauliui.“

Publika verkė. Ši daina tapo viena garsiausių meilės baladžių pasaulyje ir iki šiol laikoma viena kada nors parašytų nuoširdžiausių dainų.

Gyvenimas po Marcelio

Po M. Cerdan mirties E. Piaf krito į gilią depresiją. Ji pradėjo vartoti morfijų, kad sumažintų fizinį ir emocinį skausmą. Dainininkė dar bandė mylėti – turėjo keletą romanų, net ištekėjo už dainininko Thea Sarapo, tačiau niekas negalėjo užpildyti tuštumos, kurią paliko Marcelis. Ji sakydavo: „Aš mylėjau tik kartą gyvenime – visa širdimi, visa siela. Viskas, kas buvo po to, buvo tik bandymas išgyventi.“

Kai 1963 metais E. Piaf mirė, šalia jos rado M. Cerdan nuotrauką. Ji ją nešiojosi visur – net ligoninėje. Buvo pasakyta, kad jos paskutiniai žodžiai buvo – malda už jį.

Meilė, kuri virto legenda

Šiandien, daugiau nei po septyniasdešimties metų, jų meilės istorija vis dar įkvepia filmus, knygas ir dainas. Jų santykiai primena, kad tikra meilė nebūtinai turi trukti metų metus – kartais užtenka kelių mėnesių, kad ji paliktų pėdsaką visam gyvenimui.

E. Piaf ir M. Cerdan meilė buvo trumpa, bet amžina. Ji įrodė, kad net po mirties meilė gali gyventi per muziką, laiškus ir prisiminimus. Kaip pati E. Piaf dainavo: „Niekada nieko nesigailiu – nei gėrio, nei blogio, viskas atvedė mane prie tavęs.“

Paruošta pagal užsienio žiniasklaidą

Wikimedia Commons nuotr.,  „Senjorų svetainės“ koliažas