Kuo esu kaltas, kad mama mane atstūmė?
Pažįstama dėstytoja papasakojo istoriją apie vieną studentą ir jam tekusius išbandymus dėl mamos.
Vietoj mamos išlaikė senelis
„Praėjusią savaitę Darius palaidojo savo senelį, kuris jį užaugino. Po laidotuvių vaikinas grįžo į universitetą. Bet mačiau, kad jis kažkoks susimąstęs, išsiblaškęs. Pagalvojau, jog tam įtakos turėjo jį nuo vaikystės auginusio senelio mirtis. Darius turėjo mamą, bet aš jos niekada nemačiau. Nusprendžiau paguosti vaikiną dėl senelio mirties. Tačiau realybė pasirodė daug žiauresnė ir baisesnė. Štai ką sužinojau, Dariui atvėrus širdį.
„Nesijaudinkite, senelio mirtis man labai didelio šoko nesukėlė. Jis ilgai sirgo, žinojo, kad mirs. Jis, galima sakyti, buvo tam pasiruošęs. Todėl ne jo mirtis, o mamos poelgis mane šokiravo.“
Darius kurį laiką patylėjo, paskui tęsė: „Mano tėtis mirė, kai man buvo 10 metų, sako, jam sustojo širdis. Mama dar kartą ištekėjo praėjus vos šešiems mėnesiams po tėčio mirties. Naujasis tėvas nebuvo laimingas, kad aš esu, todėl buvau išsiųstas pas senelį iš mamos pusės. Jis kurį laiką gyveno vienas, buvo našlys. Mano seneliai iš tėvo pusės nemėgo mano mamos ir neturėjo jokio noro su ja dažnai matytis.
Iš pradžių mama mums dar duodavo šiek tiek pinigų, bet kai pagimdė brolį, nustojo teikti šią „pagalbą“. Mat jos vyras dėl to labai pyko.
Mano senelis numojo ranka ir pasakė: „Vis tiek išgyvensim“. Mus išlaikė jo pensija (beje, mama gaudavo ir man priklausančią maitintojo netekimo išmoką, bet aš apie tai sužinojau tik būdamas 17 metų), daržas ir karvės. Senelis mane daug ko išmokė ir sakė, kad visada norėjo turėti sūnų. Bet mano močiutė nebegalėjo gimdyti. Mama buvo vienintelis vaikas, ji taip pat gimė vėlai.
Mama negrįžo
Mama su nauja šeima išvyko į kitą miestą ir nebegrįžo. Niekada nepaskambindavo, kad paklaustų, kaip man sekasi, kokia senelio sveikata. Kai buvau mažas, dažnai verkdavau ir labai norėjau pamatyti savo mamą. Bet kažkaip viskas išblėso, ir ji tapo svetima. Susitaikiau su tuo, kad ji kažkur kitur, ir viskas.
Praėjusią žiemą mano senelis siaubingai peršalo. Gydytojai sugebėjo jį išgydyti, tačiau pasekmės liko. Tada jis nusprendė surašyti testamentą, pagal kurį man padovanojo savo namą. Šį jo norą apiforminome notariškai. Taip tapau senelio namų šeimininku.
Po kiek laiko jis mirė. Nežinau, kas mamai pranešė apie jo mirtį. Galbūt kažkuris iš mano giminaičių.
Ji pasirodė laidotuvių dieną. Atvyko ne viena, o su vyru ir vaikais. Prie karsto rypavo, kaip ji myli savo tėvą…
Blogiausia nutiko po laidotuvių. Grįžtant iš kapinių (mama ten nėjo, sakydama, kad jai labai skaudu) pamačiau ją vaikštančią sodyboje su kažkokiu vyru.
Išvydusi mane ji paklausė, ar yra galimybė apsigyventi bendrabutyje. Atsakiau, kad yra, ir paklausiau: „Kam tau reikia bendrabučio? Aš turiu kur gyventi.“
„Klausyk, sūnau, namas atiteks man, vienintelei paveldėtojai. Ir aš noriu jį parduoti. Pirkėją jau radau. Kitą savaitę jis čia atsikraustys, todėl turiu atlaisvinti namą. Su dokumentais susitvarkysiu vėliau.“
„O kaip aš?“
„Na, tu jau suaugęs, gali savimi pasirūpinti. Turi darbą, badu nenumirsi.“
Pasakiau jai, kad neketinu parduoti namo. Bet jei ji nori, gali parduoti savo.
Kaip ji šaukė, sužinojusi, kad senelio namas dabar man priklauso! Ir kad ji nieko negaus. Mama dar bandė mane įtikinti, jog pinigai reikalingi auginti brolius, bet aš pavargau nuo šito cirko ir juos visus išvariau. Ačiū artimiesiems, kurie man padėjo išgyventi šį baisų momentą.
Mane vis kankina viena mintis: kuo esu kaltas, kad mama mane atstūmė? Juk kitus vaikus tai myli, rūpinasi jais? Tačiau atsakymo niekaip nerandu…“
stocksnap.io nuotr.