Mano patėvis, kurį vadinu tėčiu

„Kai man buvo 14 metų, mano mama mirė nuo vėžio. Liga buvo pastebėta per vėlai, ir auglys labai greitai išplito po visą organizmą. Mama net nesulaukė chemoterapijos“, – pradėjo savo pasakojimą Jurgita.

 Sutikau pasilikti su patėviu

 Visada prisiminsiu tą dieną, kai patėvis vakare atėjo į mano kambarį, atsisėdo priešais ir pilnomis ašarų akimis paprašė jo nepalikti. Nes mane norėjo pasiimti močiutė, bet, tiesą pasakius, man tai nerūpėjo.

Su patėviu sutariau gerai. Jis mylėjo mano mamą, dažnai ją lepindavo dovanomis. Su mama apsigyvenome pas jį likus pusantrų metų iki auglio atsiradimo.

Mirus mamai, likusią metų dalį gyvenome automatiniu režimu. Patėvis dirbo, po darbo namuose gamino maistą, ėmėsi namų ruošos. Grįžusi iš mokyklos darydavau namų darbus ir taip pat padėdavau tvarkytis. Niekur neidavau, nes draugai į mane keistai žiūrėjo. Man nereikėjo gailesčio, aš norėjau bendravimo, ir dėl to buvo problemų.

Prieš Naujuosius pjausčiau salotas, patėvis orkaitėje kepė mėsą ir bulves. Gėrėme vaikišką šampaną, valgėme salotas su krabų lazdelėmis ir mėsą bei bulvėmis. Atėjo supratimas, kad esu namie, o šalia – artimas žmogus.

Vienintelis patėvis manimi tikėjo

Blogiausia prasidėjo, kai man, penkiolikmetei, kūno kultūros mokytojas paglostė sėdmenis. Aš pradėjau ant jo šaukti, o jis ėmė gąsdinti, kad  jei kam nors pasakysiu, man parašys metinį dvejetą. Jo grasinimų neišsigandau ir viską papasakojau patėviui. Kitą dieną jis atėjo į mokyklą ir trenkęs per veidą sulaužė mokytojui nosį. Šis iškvietė policiją. Tada aiškinimasis prasidėjo pas mokyklos direktorių. Niekas manimi netikėjo, bet mano patėvis buvo įsitikinęs, kad sakau tiesą. Trumpai tariant, situacija susiklostė taip, kad neva aš pati buvau kalta ir „lindau“ prie mokytojo. Vis dėlto atsirado ir kitų merginų, su kuriomis kūno kultūros mokytojas taip pat pasielgė. Fizrukas net nepadavė pareiškimo išeiti iš darbo – susirinko savo daiktus ir išvyko iš miesto.

Esu labai dėkinga savo patėviui, kad jis manimi tikėjo.

Prisimenu akimirką, kai mums grybaujant susėdome proskynoje pailsėti ir užkąsti. Tada patėvis pasakė: „Gyvenimo laimė yra tai, kai su brangiu žmogumi štai taip valgai sumuštinius.“

Po to stojau į universitetą kitame mieste. Buvau tikra, jog visada galiu tikėtis jo pagalbos, kad jis mane bet kuriuo atveju parems.

Pradėjau jį vadinti tėčiu

Dabar man – keturiasdešimt penkeri, didžioji gyvenimo dalis nugyventa. Vieną vakarą jis netikėtai paskambino ir paklausė: „Dukra, ar galiu tave aplankyti? Aš tavęs labai pasiilgau!“ Jis šėlo su anūkais. O virtuvėje pasakė, kad visada manyje matė mano mamą. Vienintelis dalykas, dėl kurio visą gyvenimą gailėjosi, buvo tai, kad taip vėlai sutiko mano mamą, bet džiaugėsi, jog baigusi mokyklą pradėjau jį vadinti tėčiu.

Šiandien jis iškeliavo Anapilin. Skaudi žinia sugėlė širdį, atgaivino prisiminimų nuotrupas, o skruostais rieda ašaros…

Tėti, man tavęs labai trūksta.