Meksikoje mirusieji grįžta ne gąsdinti, o švęsti

Artėja Visų Šventųjų ir Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dienos. Tuo laiku Lietuvoje įprasta aplankyti artimųjų, pažįstamų, draugų kapus, uždegti žvakutes ir rimtyje prisiminti išėjusiuosius Anapilin. Tačiau pasaulis margas – mirusieji pagerbiami ir kitomis nuotaikomis.

Pavyzdžiui, Meksikoje, kur šios šventės pažymimos tomis pat dienomis, kaip ir pas mus, mirusieji prisimenami ir pagerbiami kitaip.

Visų Šventųjų diena (isp. Dia de los Muertos) yra pagrindinė šios šalies šventė. Ji persmelkta mistika. Šios šventės ištakos susijusios su dabartinėje šalies teritorijoje ikikolonijiniais laikais gyvenusių vietinių tautų – olmekų, toltekų, actekų, majų – kultūra. Juos vienijo mirties kultas: mums įprastų kapinių tada nebuvo, mirusieji buvo laidojami tiesiog po gyvenamaisiais namais. Tai tiesiogine prasme suartino gyvuosius ir mirusiuosius: kapai nebuvo užmūryjami, artimieji nuolat „lankydavo“ mirusiuosius ir atnešdavo jiems aukas. Mirusieji buvo suvokiami kaip tarpininkai tarp gyvenimo ir mirties pasaulio.

Actekai tikėjo, kad šios dvi hipostazės yra gamtos jėgos, kurios verčia pasaulį judėti į priekį, jos yra atsinaujinimo sudedamosios dalys. Juk norint gauti maisto, reikėjo nužudyti gyvūną ar augalą – vadinasi, mirtis suteikė gyvybę.

Indėnai manė, kad žmogus turi tris sielas, kurių kiekviena gali nukeliauti į pomirtinį pasaulį, virsti dieviška jėga arba likti tarp dviejų pasaulių, kad suteiktų jėgų išlikusiems mylimiesiems ir artimiesiems.

Daugelis actekų mirusiųjų garbei skirtų ritualų, pavyzdžiui, mirties deivės Mictlancihuatl, kuri buvo vaizduojama kaip moteris su kaukole vietoj galvos, pagerbimas, smilkalų rūkymas, maisto ir dovanų aukojimas mirusiesiems, tapo svarbia šventės dalimi. Ispanai ragino indėnus rengti mirusiųjų pagerbimo ritualus pagal katalikiškų švenčių tradicijas – Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis, kurios buvo švenčiamos lapkričio 1 ir 2 dienomis (prieš tai indėnų mirusiųjų pagerbimo šventės vykdavo rugpjūčio mėn.).

1900-ųjų pradžioje jau nepriklausomos Meksikos valdžia Visų Šventųjų dieną paskelbė oficialia švente, siekdama suvienyti tautą esant politiniams nesutarimams. Taigi šalies pietuose vyravusi fiesta išpopuliarėjo visoje jos teritorijoje ilgainiui į šalį pritraukdama šimtus tūkstančių turistų.

Šventės laikotarpiu miesteliai, kapinaitės paskęsta oranžiniuose serenčių (isp. cempasuchil) žieduose, tikima, kad jų žiedlapių šviesa parodo mirusiųjų sieloms kelią grįžti aplankyti savo artimųjų Visų Šventųjų naktį. Taip pat statomi altorėliai – ofrendos. Jie įrengiami miestelių aikštėse, šeimų parduotuvėlėse, žmonių darbovietėse bei namuose. Į altorėlius dedamos jau išėjusių šeimos narių nuotraukos, jų mėgti daiktai, cukrinės kaukolytės, žvakės ir, žinoma, serenčiai. Altorėliuose galima rasti ir tekilos butelį, tradicinius patiekalus.

Meksikoje tikima, jog lapkričio 1–2 dienomis mirusieji sugrįžta į gyvųjų pasaulį. Tačiau ne tam, kad gąsdintų gyvuosius, o kartu pavalgyti, išgerti ir pasilinksminti. Visai taip pat, kaip darydavo būdami gyvi.

Meksikiečiai savo protėvių ir giminaičių dvasias pasitinka gamindami gardų naminį maistą. Vienas iš Dia de los Muertos dienos simbolių – pan de muerto – saldi bandelė, kepama specialiai šiai šventei. Ji puošiama cukrumi ir kaukolės bei kaulų formos raštu, kuris simbolizuoja gyvenimo ciklą, kartais įdaroma kremu. Skirtingose šalies valstijose vyrauja skirtingi šių bandelių receptai su įvairiais pagardais.

Meksikiečiai tradiciškai gamina ir kitus saldumynus, skirtus mirusiųjų dienai. Tai – kaukolės formos saldainiai, marcipaninės mirusiųjų figūrėlės ir pan. Beje, kaukolė vietinių dabartinės Meksikos gyventojų actekų buvo suvokiama ne kaip mirties, o kaip gyvybės simbolis. Actekai kaukoles kolekcionuodavo kaip trofėjus.

Kai kuriose vietovėse, ypač pietinėje Meksikoje, Visų Šventųjų dienos tradicijos labai stiprios. Pavyzdžiui, gyvenantieji Oachakos mieste, lapkričio 1-osios naktį ne tik papuošia artimųjų kapus, bet ir visą naktį praleidžia kapinėse, dažnai – valgydami, gerdami ir dainuodami. Tą naktį kapines nušviečia tūkstančiai žvakučių. O antkapius puošia oranžinės ir gelsvos spalvos serenčiais. Vaikų kapeliai papuošiami žaislais, o mirusiems suaugusiems atnešama alkoholinių gėrimų.

2008-aisiais Dia de los Muertos UNESCO buvo įtraukta į Žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

unsplach.com nuotr.

2 komentarai “Meksikoje mirusieji grįžta ne gąsdinti, o švęsti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.