„Tai buvo beveik prieš 15 metų. Aš su tėvais gyvenau nedideliame Žemaitijos miestelyje. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į universitetą Vilniuje. Man labai pasisekė, kad sostinėje gyveno mano močiutė. Žinant, kokios šiame mieste buto nuomos kainos, labai apsidžiaugiau, kai močiutė pasiūlė apsigyventi pas ją. Nors su ja anksčiau susitikdavome retai, tačiau neblogai sutarėme“, –  sakė Jovita.

 Močiutė mane priėmė gerai. Ir aš stengiausi elgtis taip, kad ji nesigailėtų mane priėmusi – namuose jokių draugų ar draugių, vakarėlių. Nes juk senjorei tai nelabai patiktų, kadangi tada jai buvo 72 metai.

Močiutė gyveno labai skurdžiai: pirkdavo patį pigiausią maistą –  nuolat ieškodavo akcijinių produktų, prekių, rūbus dėvėdavo iki tol, kol jie visiškai susinešiodavo. Bute buvo totalus taupymo režimas: šviesa būdavo įjungiama tik tada, kai būtinai reikėdavo, o išjungiama tuo metu, kai senjora išeidavo iš kambario.

Mokydamasi priešpaskutiniame kurse išsikrausčiau iš močiutės buto. Apsigyvenau su vaikinu, kurį tuo metu buvau beprotiškai įsimylėjusi.

Visus tuos ketverius metus ji mane mokė taupios ekonomikos pagrindų. Ir kažkaip kartą man pasigyrė, kad sutaupė net 25 tūkstančius litų. Tuo metu tai buvo pakankamai didelė suma. Pasiteiravau, kodėl ji taip taupo pinigus? Jos atsakymas mane sutrikdė: „Kad būtų galima surengti normalias laidotuves.“

Kitą dieną atnešiau močiutei laidojimo firmos kainoraštį. Suskaičiavus visas išlaidas, normalios laidotuvės atsieitų 5–6 tūkstančius litų.

Kai viską išaiškinau, močiutė pradėjo bent šiek tiek pinigų skirti savo gyvenimo buičiai gerinti. Išmetė seną blogai veikiantį televizorių. Vietoj jo nusipirko tuo metu modernų, atsisakė ir tik kelis kanalus rodžiusios antenos, todėl galėjo žiūrėti savo mėgstamas laidas.

Močiutė taip pat nusprendė nusipirkti naujus akinius pagal gydytojo išrašytą receptą.

Kadangi ji nebuvo įpratusi taip „švaistytis“ pinigais, po kelių tokių apsipirkimų senjora ištarė: „Na, užteks išlaidauti, dabar vėl galiu taupyti laidotuvėms.“

Beje, dabar mano močiutei 87 metai. Ji vis dar kaupia pinigus savo laidotuvėms, stropiai atidėdama didesnę dalį pensijos. Nenustebčiau, jei už senolės turimas santaupas būtų galima įsigyti kokios nors klestinčios įmonės akcijų paketą… Arba  surengti visam Vilniui vakarėlį, kuris tęstųsi savaitę–kitą…

unsplash.com nuotr.