Neleiskite sau sustoti: kaip išlikti aktyviems ir laimingiems pensijoje

Pensija daugeliui žmonių iš pradžių atrodo kaip ilgai laukta laisvė. Nebelieka darbo grafiko, viršininkų reikalavimų, skubėjimo ir atsakomybės naštos. Atsiranda tai, ko anksčiau vis trūkdavo – laiko sau. Tačiau praėjus pirmosioms savaitėms ar mėnesiams, neretai ši laisvė ima kelti ir kitokius jausmus: nuobodulį, beprasmybės pojūtį ar net vidinį nerimą.

Dažnai matau, kad būtent šiame gyvenimo etape žmogui tampa ypač svarbu iš naujo atrasti motyvaciją. Kitaip tariant – atsakyti sau į klausimą: „Dėl ko verta keltis ryte, jei niekas neverčia?“

Kodėl vien laisvės nepakanka?

Paradoksalu, tačiau žmogus nėra sukurtas gyventi visiškai be struktūros. Nors ilgai siekiame poilsio ir mažesnio krūvio, visiška veiklos stoka ilgainiui pradeda slopinti mūsų energiją, mažina savivertę ir net gali turėti įtakos emocinei sveikatai.

Tuomet, kai dirbome, mus dažniausiai palaikė išorinė motyvacija – atlyginimas, atsakomybė, pareigos ar socialinis statusas. Tai yra aiškūs stimulai, kurie „stumia“ mus veikti, net jei kartais to daryti nesinori. Išėjus į pensiją, šie veiksniai išnyksta. Ir čia atsiranda svarbiausias pokytis – reikia pereiti prie vidinės motyvacijos.

Kas yra vidinė motyvacija ir kodėl ji svarbi?

Vidinė motyvacija – tai noras veikti ne dėl atlygio ar pareigos, o dėl pačios veiklos teikiamo džiaugsmo. Tai yra veikla, kuri „įtraukia“, suteikia prasmės ir leidžia jaustis gyvam. Psichologiniu požiūriu, būtent vidinė motyvacija yra stipriausias ilgalaikės geros savijautos šaltinis. Ji nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, todėl tampa ypač svarbi pensijoje.

Kas nutinka, kai jos trūksta?

Kai žmogus neranda veiklos, kuri jį įkvėptų, atsiranda vadinamasis „sofos eksperto“ sindromas. Dienos slenka viena po kitos, didžiąją laiko dalį praleidžiame prie televizoriaus ar pasyviai naršome internete, o viduje kaupiasi nepasitenkinimas. Svarbu suprasti, kad tai nėra tinginystė. Dažniausiai tai – prarastos krypties ir motyvacijos pasekmė.

Kaip atrasti motyvaciją iš naujo?

Gera žinia ta, kad vidinę motyvaciją galima „pažadinti“. Tam nereikia drastiškų pokyčių – pakanka sąmoningo dėmesio sau ir mažų žingsnių.

1. Prisiminkite, kas jums teikia džiaugsmą

Pirmas žingsnis – atsigręžti į save. Paklauskite:

• Ką mėgau daryti anksčiau?
• Ką vis atidėdavau „kai turėsiu laiko“?
• Kokia veikla mane nuramina ar įkvepia?

Tai gali būti labai paprasti dalykai: skaitymas, sodininkystė, rankdarbiai, muzikavimas ar pasivaikščiojimai. Svarbiausia, kad veikla būtų jums maloni, o ne „naudinga pagal kitus“.

2. Kurkite mažus, bet aiškius tikslus

Motyvacija atsiranda tada, kai turime kryptį. Net ir pensijoje verta turėti tikslų – jie suteikia dienai prasmę.

Tai gali būti:

• išmokti naują receptą ar įgūdį,
• perskaityti tam tikrą skaičių knygų,
• sutvarkyti sodą,
• aplankyti dar nematytas vietas Lietuvoje,
• pradėti rašyti prisiminimus ar dienoraštį.

Svarbu, kad tikslai būtų realūs ir pasiekiami. Per dideli lūkesčiai dažnai ne skatina, o demotyvuoja.

3. Įveskite dienos ritmą

Nors pensijoje nereikia griežto grafiko, minimalus dienos planas yra labai naudingas. Tai galėtų būti rytinis pasivaikščiojimas, laikas pomėgiams, susitikimai su žmonėmis, poilsio laikas. Ritmas suteikia saugumo jausmą ir padeda išvengti „išsiskaidžiusios“ dienos.

4. Išlaikykite socialinius ryšius

Žmogus yra sociali būtybė. Bendravimas su kitais – draugais, kaimynais ar bendruomenės nariais – yra vienas svarbiausių geros savijautos veiksnių. Prisijungimas prie veiklų grupių, klubų ar net savanorystė gali suteikti ne tik prasmės, bet ir naujų pažinčių.

5. Leiskite sau ieškoti ir klysti

Pensija – tai naujas gyvenimo etapas, todėl natūralu, kad iš pradžių gali būti neaišku, kas tinka ir patinka. Svarbu nebijoti bandyti. Vieną mėnesį galite susidomėti sodininkyste, kitą – piešimu ar kelionėmis. Tai visiškai normalu. Vidinė motyvacija stiprėja per patirtį.

Gyvenimo vadovas – jūs pats

Iš psichologinės perspektyvos pensija nėra „pabaiga“ – tai transformacija. Tai laikotarpis, kai iš išorinių reikalavimų pereiname prie vidinio gyvenimo. Svarbiausia suvokti: dabar jūs pats esate savo gyvenimo vadovas. Nebėra viršininko, bet atsiranda laisvė rinktis. O kartu su ja – atsakomybė už savo savijautą. Gyvenimo pilnatvė šiame etape slypi ne dideliuose pasiekimuose, o kasdienėse veiklose, kurios suteikia prasmę. Judėjimas, kūryba, bendravimas ir smalsumas – tai pagrindiniai raktai į aktyvų ir laimingą gyvenimą. Todėl neleiskite sau tapti tik stebėtoju. Net ir mažas žingsnis šiandien gali tapti dideliu pokyčiu rytoj.

Lina Krikštaponienė

Psichologė