„Pagailėjome vaikų, pasiūlėme pagyventi mūsų bute, kol įsigys savo būstą. Deja, ne tik nesulaukėme dėkingumo, bet ir esame įskaudinti“, – prisipažįsta Elena.

Kai sūnus vedė, nusprendėme, kad jauna šeima gyvens pas mus, kol nusipirks nuosavą butą, tačiau marti kategoriškai atsisakė. Ji pasiūlė gyventi pas jos tėvus, tačiau sūnus nenorėjo, nes nors jie turi keturių kambarių butą, jame, be tėvo ir motinos, gyvena vyresnis sūnus su šeima bei jaunesnė dukra. Kai sūnus pasakė, kad išsinuomos butą, mes su vyru pagalvojome, kad taip jie niekada nesusitaupys pinigų savo būstui, tad nusprendėme kraustytis į sodo namelį priemiestyje, o bute leisti pagyventi jauniesiems.

Aš jau pensininkė, o vyras važiuoja dirbti į miestą. Nelabai patogu, bet ką darysi. Išvykome anksti pavasarį, o gruodžio pradžioje nusprendėme grįžti į namus dviem ar trims mėnesiams, kad sutaupytume šildymui.

Kaip nustebome, kad marti per tokį trumpą laiką tapo visateise šeimininke ir neslėpė, kad mūsų atvykimas jos nedžiugina. Atsivežėme daug visokių konservuotų gėrybių, uogienių, maistą pirkome visiems, net mokėjome per pusę už butą, tačiau marti netapo geresnė.

Niekaip nesulaukiau, kada vėl galėsime išvažiuoti, nors ir buvo labai skaudu, kad taip greitai buvau išgyvendinta iš savo namų.

Kai pasiskundžiau svočiai, ji pasakė, kad jei jau palikome butą, tai kam trukdyti jaunuosius, tuo labiau, kad galima gyventi sodo namelyje.

Praėjusių metų spalį mums gimė anūkas, o po mėnesio sūnus pradėjo klausinėti, ar mes su tėčiu atvažiuosime pas juos žiemoti. Atsisakėme, kadangi dar prieš išvažiuodami iš buto nusprendėme gyventi sodo namelyje, nes ten vis tiek už viską mokame, tai atrasime pinigų ir už šildymą.

Bet po kiek laiko paskambino jau marti, sakydama, kad laukia mūsų. Supratau, kad dabar jiems reikia mano pagalbos prižiūrint vaiką, kitaip nebūtų kvietę. Bet mes nevažiavome ne iš principo, tiesiog viską jau suplanavome, pasiruošėme žiemai, nusipirkome keliolika vištų ir triušių, kaip dabar viską paliksi.

Sūnus ir marti labai įsižeidė. Sūnus net pasakė, kad jei mums nereikia anūko, tai nėra ko važiuoti tik jo aplankyti. Ir pas mus vasarą jie neatvažiuos.

Taigi norėjome, kad būtų geriau, bet likome kalti. Gal ir teisingai sakoma, kad vaikai turi patys savo jėgomis stotis ant kojų…

pixabay.com nuotr.