Nors vieni, tačiau laimingi
Sulaukus gyvenimo saulėlydžio, labai svarbu šalia turėti artimą žmogų – sutuoktinį. Vaikai užauginti, susukę savo lizdus, o su visą gyvenimą buvusiu žmogumi gali pasidalinti ir mintimis, ir rūpesčiais ar džiaugsmais. Tačiau yra nemažai senjorų, kurie gyvena vieni ir tuo labai džiaugiasi. Kodėl jie pasirinko vienišių gyvenimą?
„Po skyrybų laisvę pradėjau vertinti ypač stipriai“
Ona, 74 metai
Kai man buvo 39 metai, išsiskyriau su vyru. Ir nutariau daugiau niekada netekėti. Išsiskyrimą išgyvenau gana ilgai ir skausmingai – nustojau bendrauti su vyrais, daug laiko praleisdavau viena, dažnai nugrimzdusi į prisiminimus. Tuomet buvo sunku pripažinti, kad esu viena. Bet einant laikui pajutau visišką dvasios harmoniją. Tam turėjo įtakos ir draugai, būdami šalia sunkiomis akimirkomis. Iki šiol su jais bendrauju. Be to, užsimiršti padėjo ir darbas, į kurį pasinėriau visa galva. Tikriausiai tada ir supratau, kad noriu ir galiu pilnai egzistuoti be kitų žmonių šalia. Žinoma, po skyrybų buvo rimtų santykių. Pavyzdžiui, vienas draugas kelis kartus siūlė apsigyventi kartu, bet aš nenorėjau. Po poros metų jis nuo to pavargo, mūsų bendravimas nutrūko.
Mėgstu būti viena ir nejaučiu liūdesio ar ilgesio. Priešingai, taip ramiau ir lengviau – nereikia prisitaikyti prie kito žmogaus, jaudintis dėl jo ir gyventi ieškant kompromisų. Be to, turiu du vaikus (iš santuokos su buvusiu vyru) ir anūkų, santykiai su jais labai geri. Vienatvės tema nediskutavome, bet tikiuosi, kad jie mane palaiko.
Dabar esu pensininkė, gyvenu pagal gana įprastą grafiką – skaitau knygas, žiūriu filmus, einu maudytis. Sporto klube yra draugų, su kuriais kartu leidžiame laiką. Niekada neslėpiau, kad vienatvėje jaučiuosi pilnavertė ir laiminga, ir niekas manęs nesmerkė. Bent jau tarp mano pažįstamų tokių žmonių nebuvo. Tačiau buvo užduodami klausimai, ypač jaunystėje. Dažniausias – „Kodėl nesituoki?“ Užaugo vaikai, gimė anūkai, tačiau tokių frazių vis pasigirsdavo. Dabar jų, žinoma, mažiau.
Visi vienaip ar kitaip klauso širdies šauksmo, nes jis niekada neapgaus. Svarbu tai atsiminti. Bet prieš sakydama „ne“, visada pagalvoju. Mėgstamiausia mano frazė: jei nori išeiti ir užtrenkti duris, pagalvok, kaip jas vėliau atidarysi.
„Laisvė – pirmiausia“
Jonas, 71 metai
Jaunystėje mano galvoje švilpavo vėjai, apie santuoką net nebuvo laiko kada pagalvoti. Bėgo metai, kuo buvau vyresnis, tuo aiškiau suvokiau, kad man svarbiausia – laisvė. Jei jos nėra, žmogus negali laisvai egzistuoti ir vystytis. Šeimą visada siejau su apribojimais ir atsakomybe, kas mane gąsdino. Taip, buvo rimtų santykių, mylėjau kelias moteris ir net gyvenau kartu, bet nebuvau vedęs.
Labiausiai man patinka, kad esu pats vienas sau šeimininkas: niekas netrukdo, niekam nerūpiu. Sėdžiu ramiai, skaitau knygas, žiūriu televizorių. Žinoma, kartais gali apimti nuobodulys, kai kada norėtųsi su kuo nors pasikalbėti, pajusti meilę ir rūpestį, tačiau tokios mintys atklysta gana retai ir greitai išnyksta. Aš visada buvau savarankiškas ir bendraujantis, nebijojau „neįgalios senatvės. O jei prisireikia pagalbos, yra žmonių, į kuriuos galiu kreiptis.
Man keista, kad visuomenėje priimta užjausti vienišius. Juk žmonės, neturintys partnerio, dažnai gyvena laimingesnius gyvenimus, nes nuo nieko nepriklauso.
Aš daug skaitau, knygos yra dalis mano pasaulio. Žiūriu filmus, susitinku su draugais, reguliariai einu pasivaikščioti. Taip pat įsidarbinau sargu, dirbu kas trečią parą. Tad turiu pakankamai laisvo laiko. Mėgstu vykti į ekskursijas po Lietuvą ir sužinoti naujų dalykų apie savo gimtąją šalį. Taip pat kelis kartus per metus skrendu į užsienį – ne tik pailsėti, bet ir susipažinti su įvairių valstybių ypatumais.
StockSnap nuotr.