Pasitaiko, kad senyvo amžiaus žmonės, sergantys demencija, pradeda varginti savo artimuosius. Vaikai ir anūkai pyksta, kad močiutė praranda atmintį ir ima elgtis agresyviai. Ar tokiais atvejais reikėtų įkurdinti mylimą žmogų slaugos namuose – subtilus klausimas. Ir kaip jaučiasi tie, kurie žengė tokį žingsnį?

„Tėvas pasakė, kad prižiūrėdamas Alzheimerio liga sergančią mamą, veltui iššvaistysiu savo gyvenimą“

Mykolas

35 metai

„Mano mama mane pagimdė būdama brandaus amžiaus  – 42 metų. Jos santuoka buvo nelaiminga, todėl su vyru išsiskyrė ir manęs susilaukė nuo savo draugo. Mes su tėvu palaikome puikius santykius. Dabar mano mamai 77 metai. Prieš metus ji pradėjo prarasti atmintį ir blogai jaustis.

Laikui bėgant smulkmenos virto tikromis problemomis, jos elgesys tapo net pavojingu. Norėdamas išeiti iš namų, turėjau atjungti dujas, užsukti vandenį, nusukti nuo langų rankenas. Kelis kartus kaimynai skundėsi dėl dujų kvapo. Mamai buvo diagnozuota Alzheimerio liga. Ji naktimis kalbėdavo, buvo agresyvi, save žalojo. Ketinau vesti, bet tai teko kuriam laikui atidėti, laimei, sužadėtinė viską suprato.

Kartą, po eilinio jos išsišokimo, man neišlaikė nervai, aš irgi ant jos pradėjau šaukti. Mama verkė, man buvo jos gaila. Tačiau kartais nieko sau negali padaryti, nes atrodo, kad ir pats tuoj išprotėsi.

Vieną dieną tėtis atėjo aplankyti mamos ir pasakė, kad turėčiau apsispręsti ir žengti šį žingsnį. Taigi mamą paguldžiau slaugos namuose. Dėl to jaučiausi blogai, nemiegojau, nevalgiau. Vis rūpėjo, kaip jai ten sekasi. Kai pas ją atėjau po trijų dienų, ji manęs nenorėjo matyti. Kai atvykau po savaitės, atrodė, kad viskas gerai. Vargu, ar ji mane atpažįsta. Mama gali paklausti: „Kaip Mykoliukas, ar jau atėjo iš mokyklos?“ Matyt, atmintyje išliko prisiminimas, kad buvau moksleivis. Esu tikras, kad jai globos namuose bus geriau.

Kartais reikia galvoti apie save, o ne apie artimuosius. Tėvas sakė, kad prižiūrėdamas mamą, kuri turi psichikos problemų, aš veltui iššvaistysiu savo gyvenimą.

Dabar kiekvieną savaitgalį aplankau mamą. Ji kartais verkia, man jos gaila. Bet aš nebegaliu nuolat valyti jos išmatų ir klausytis, kaip ji mane keikia. Parsivešiu ją namo, kai jau bus visai silpna. Žmogus turi mirti namuose.“

„Nunešėme tėvo daiktus į vasarnamį, jo bute gyvena vyriausias sūnus ir jo žmona“

Vytautas

48 metai

„Mano tėvui – 78 metai. Ir jis tikrai blogai jaučiasi. Prieš dešimtį metų mirus mano mamai, tėvas gyveno vienas dviejų kambarių bute.  Mama buvo prikaustyta prie lovos – jos organizme išplito metastazės, ji kasdien vis labiau geso. Mamai sergant, po jos mirties tėvas labai kentėjo. Dėl to ir pats patyrė insultą. Po šios ligos jis nuolat pasiklysdavo, pamiršdavo ant viryklės puodą, todėl kelis kartus jis užsidegė. Pavargau blaškytis tarp jo ir savo šeimos, kuri nesutiko, kad mano tėvas gyventų pas mus. Jie sakė nežinantys, ko iš jo tikėtis, jei jis net už save neatsako.

Man gaila tėvo, suprantu, kad taip gali nutikti bet kam. Bet vis tiek slaugos namuose jis yra prižiūrimas. Ir aš pavargau. Kartą per mėnesį aplankau tėvą, jis nieko nebeatpažįsta. Jis gali sau leisti mesti į mane savo lazdą. Jis piktas, ir aš bandau tai suprasti. Bet tėvą noriu prisiminti sveiką ir mylimą, o ne beprotį senuką. Aš pats nenorėčiau, kad mano vaikai eikvotų laiką ir energiją išprotėjusio tėvo priežiūrai. Tėvo daiktus nuvežėme į vasarnamį, jo bute gyvena vyriausias sūnus su žmona. Jie laukiasi pirmagimio.“

„Aš nenoriu matyti, kaip mano močiutė miršta būdama ne viso proto“

Odeta

27 metai

„Mane užaugino močiutė. Mama ir tėtis išsiskyrė, tėtis išvyko, o mama susirado kitą vyrą. Nors kartais pasitaikydavo nesusipratimų su močiute, bet apskritai gyvenome draugiškai. Maždaug prieš penkerius metus jai sukilo kraujo spaudimas. Ir tada ji pradėjo keistai elgtis. Prisimenu, kaip savo išėjimo į pensiją dieną ji sudegino savo pasą. O tada puolė mane ir mano vyrą kumščiais, kad esą mes tai padarėme. Vėliau ji vėl elgėsi normaliai, ir mes išėmėme naują pasą. Nors ir kalbinome, ji nesutiko nueiti pas gydytoją, neprisipažino ir pati susideginusi pasą. Kiek vėliau ji pradėjo pamiršti, kur yra mūsų namai. Parduotuvė yra kitoje gatvės pusėje nuo mūsų namo, tačiau močiutė sugebėjo nuvažiuoti į kitą miesto galą, tada jos visi ieškojome.

Turiu mažą vaiką, jį reikia prižiūrėti, bet vis galvoju, kaip jaučiasi mano močiutė. Sėdžiu darbe ir nerimauju, todėl skambinuu kaimynams ir klausiu, ar nieko negirdėti už sienos, ar koridoriuje nesijaučia dujų kvapo.

Prasidėjus pykčiams su vyru, nusprendėme apgyvendinti močiutę slaugos namuose. Mano mamai tai nerūpėjo. O močiutei psichiatras jau nustatė demenciją.

Du kartus per mėnesį aplankau močiutę, ji kartais mane painioja su mama, kartais išvis neatpažįsta. Išvedu ją į gatvę, sėdžiu su ja, kažką jai sakau. Ji niekaip nereaguoja, bent jau verktų ar dar ką nors darytų, ar šypsotųsi. Jei atvirai, mano gyvenimas tapo daug lengvesnis. Iš pradžių sąžinė kankino, bet dabar jau apsiraminau. Juk ji buvo viena tarp keturių namo sienų. O čia – su žmonėmis. Nenoriu matyti, kaip mano močiutė miršta būdama ne viso proto. Tegul geriau iš gyvenimo išeina slaugos namuose.“