„Nuoširdžiai nesuprantu tų žmonių, kurie verkšlena, kad pensijoje nėra ką veikti“, – sako 65-erių Antanas.

„Praėjusį mėnesį išėjau į pensiją. Tiesiog pasakiau sau: užteks, darbo stažas beveik pusšimtis metų, reikia pailsėti. Nors buvau įkalbinėjamas dar padirbėti, pažįstami baugino, kad neturėsiu ką veikti, apims depresija. Tačiau buvau nepalenkiamas: noriu gyventi savo malonumui.

Iš tiesų, jausmas, kad nereikia eiti į darbą  – keistas. Rytais girdžiu, kaip kartakartėmis pokšteli uždaromos daugiabučio durys, šaligatviu nukaukši žingsniai. Žmonės skuba į darbus. O man niekur nereikia eiti…

Gerokai pasilepinęs lovoje (man visada būdavo labai sunku keltis anksti rytais, nes dirbau autobuso vairuotoju), neskubėdmas pirmiausiai einu prie kavos aparato.

Po to mėgaujuosi kava, įsijungiu televizorių. Sužinojęs paskutines žinias, perjungiu kanalą apie žvejybą.Visada mėgdavau žvejoti – dar vaikystėje, būdamas pyplys, bėgdavau prie upės ir stypsodavau su lazdyno meškere. Tačiau dirbant ištrūkti tapo vis sunkiau – nebuvo laiko, buvau pavargęs, ar atsirasdavo dar kitų  priežasčių.

Todėl dabar pradedu atsiimti savo – nuėjęs į žvejų parduotuvę, išsirinkau gerą meškerę, su kitais žvejais paplepėjom apie žvejybą, jie  pasidalino mintimis, kur geriausiai kimba,  koks pašaras labaisuiai masina žuvis.

Anksčiau per metus tik kartą-kitą išsiruošdavau į žvejybą, dabar per mėnesį buvau keturis kartus. Ir netgi su nakvyne. Jau ruošiuosi ir žieminei žvejybai – nusipirkau puikią šiltą striukę.

Turiu sodą, nes mėgstu atitrūkti nuo didmiesčio triukšmo, pabūti tyloje. Ten turiu nedidelę dirbtuvėlę. Mėgdavau pameistrauti, sodą puošia ne viena mano išdrožta skulptūrėlė. Tačiau darbai sode irgi būdavo  „prabėgant“ – atvažiuoji, kažką padarai, ir vėl atgal. Dabar galiu pasakyti, kad sode galima ir pailsėti. Neskubant, negalvojant, o kaip ten darbe,  nesprendžiant niekaip nedingstančių problemų. Tiesiog ramiai būnant.

Gal juoksitės ir nepatikėsite, bet pradėjau mokytis… anglų kalbos! Visada pavydėdavau tiems, kas lengvai susikalba su užsieniečiais. Kai tekdavo važiuoti į kitas šalis,  dažniausiai bendraudavau  „rankų kalba“. Nesakau, jog išmoksiu tiek, kad laisvai kalbėčiau. Tačiau bent pagrindinius žodžius, frazes žinosiu, kad galėčiau paklausti kelio, kaip rasti viešbutį ar kavinėje užsisakyti valgių. Nes sukakus pensiniam amžiui dar kurį laiką dirbau, tad gaunamą pensiją „dėjau kelionėms“.  Ir dabar jau pradedu dairytis poilsinių kelionių pasiūlymų, nes labai norisi pabuvoti kitose šalyse ne dirbant, o tiesiog kaip turistui. Kuriam rūpi tik viena – kuo daugiau pamatyti ir kad būtų geras oras…“ – pasakoja pensininkas.