„Tau, teta, ne gimdyti, o anūkus čiūžuoti reikia“

„Tau, teta, ne gimdyti, o anūkus čiūžuoti reikia“. Taip sakė mano vyras, o po kelių mėnesių išėjo pas kitą moterį. Bet likimas dovanojo man karališką dovaną, – šypsodamasi sako Danguolė.

Vestuves atšventėme studentiškai

Buvau ištekėjusi, 26 metus su vyru gyvenome tobulą gyvenimą, bent tada man taip atrodė. Valentinas (mano vyras) buvo pirmoji mano meilė: aukštas, gražus, visų galų meistras, darbštus. Su juo susipažinome studijuodami universitete ir po 14 pažinties dienų pateikėme prašymus metrikacijos skyriui.

Po trijų mėnesių atšventėme vestuves. Studentiškai ant stalo buvo dešrelės ir marinuoti pomidorai. Valius neturėjo tėvų, jį augino mamos pusseserė, ir jam buvo gėda prašyti pinigų, o aš turėjau tik mamą su dviem septynmečiais broliais dvyniais.

Iškart po vestuvių mūsų jauna šeima persikėlė į kambarį komunaliniame bute, kuriame mums maloniai leido įsikurti Valiaus draugas. Kambaryje buvo lova, kėdė ir lagaminas su mūsų daiktais.

Taip mes gyvenome 3 metus. Dar prieš vestuves svajojome, kad turėsime tris vaikus. Jis labai norėjo dukrytės, aš taip pat. Po vienerių mūsų bendro gyvenimo metų aš apie tai jam vėl užsiminiau.

Valentinas sutiko, kad vaikai yra geriausias dalykas pasaulyje, tačiau tokiomis sąlygomis gimdyti vaikų nederėtų. Geriau palaukti metus kitus, kol jis baigs studijas, įsidarbins ir gaus šeimyninį bendrabutį,  tada ir galėsime susilaukti dukrytės. Aš sutikau. Maniau, kad jis yra teisus.

Labai norėjau vaiko

Tada šeimos taryboje nusprendėme, kad aš turiu palikti universitetą – dviejų studentų vienoje šeimoje bus per daug. Nes ir šeimos biudžeto dviem pavalgyti studentų valgykloje nėra. Būdama namuose galėsiu pagaminti valgį, o jis užbėgs ir papietaus.

Baigęs universitetą Valius gavo kambarį bendrabutyje. Bet ir tada mes neturėjome vaikų. Tuo metu mūsų aukšte gyveno šešios poros, iš kurių keturios augino mažylius. Ten susidraugavau su Maja. Ji gyveno su vyru ir dukra.

Jos dukrytė tada buvo labai maža ir aš labai dažnai padėdavau Majai, būdavau su jos mažąja, eidavome pasivaikščioti. Tada nusprendžiau vėl pasikalbėti su Valentinu. Labai norėjau vaiko.

Jis sutiko, bet galbūt po kokių metų. Vyras ką tik įsidarbino naujoje vietoje, reikėjo čia apsiprasti, įsitvirtinti.

Po 5 metų gavome gerą butą.

Tuo metu Valentinas buvo tapęs padalinio vadovu. Namuose jau netrūko pinigų, turėjome pagrindą po kojomis ir galimybę susilaukti vaiko, kurį pilnai aprūpintume…

Bet tai nepavyko. Buvau pas gydytoją, kuri patikino, kad viskas gerai. Ji išrašė vitaminų ir pasakė, kad juos suvartojus bandytume dar kartą.

Tačiau tada Valiui buvo pasiūlyta vyriausiojo inžinieriaus vieta didelėje įmonėje kitame mieste.

Vyras žadėjo, kad turėsime vaikų, kiek norėsime

Persikraustėme į naują butą. Tuomet nusprendėme pasistatyti namą. Kiekvieną dieną jam primindavau apie vaiką, tačiau jis tik ramindavo, kad viskas dar priešakyje. Atseit, pasistatysime namą ir pagimdysime gal ne tris vaikus, kaip planavome, bet vienas tai tikrai bus.

Statybos, rūpesčiai, nesklandumai. Metai pralėkė akimirksniu. Kartą pastebėjau, kad mano vyras tapo dar gražesnis negu buvo. Jam labai tiko keli žilstelėję plaukai, ir apskritai jis vyras ne bet koks! Deja, praradome aistrą. Gyvenome lyg kaimynai.

„Tau ne gimdyti, o anūkus čiūžuoti reikia“

Tada vėl jam priminiau apie vaiką. Valentinas sutiko, kad vaiko reikia. Aš pasakiau: „Pagimdykime“. O jis juokdamasis atsakė: „Teta, kiek tau metų, tavo amžiuje jau anūkus čiūžuoja, o ne vaikus gimdo. Tau jau 44, kokie vaikai?“

Ir tada aš praregėjau. Supratau, kad esu jau sena, ir visas mano gyvenimas praėjo veltui. Po kelių mėnesių jis išėjo pas kitą. Iš pradžių jam skambindavau, maldavau, isterikavau.

Metus ne gyvenau, o egzistavau. Raudojau dieną naktį, tikėdamasi, kad jis sugrįš. Po metų grįžo. Paprašyti skyrybų. Jis pasakė, kad turi moterį ir ji nuo jo nėščia.

Paklausiau, kam jam reikalinga mergina, kuri galėtų būti jo dukra, ir paprašiau, kad mane su ja supažindintų, pristatytų kaip savo seserį. Nežinau, kodėl tai padariau. Manau, aš tiesiog norėjau pamatyti, į ką jis mane iškeitė. Jis sutiko.

Labai nustebau, kad Valentino išrinktoji buvo ne jauna mergina, o gana subrendusi moteris. Jai buvo 38 metai, ji baigusi du aukštuosius ir tikrai jį myli.

Grįžusi namo palindau po antklode ir vėl verkiau… Tada man padėjo Maja. Nors ji gyveno toli, visada palaikė. Po kiek laiko Valiui gimė dukra. Dukra, apie kurią mes taip svajojome…

Jis atėjo pas mane su buteliu konjako, pasakojo, kaip myli savo žmoną ir dukrą…

Vyras vaiko susilaukė su kita moterimi

Ir tada aš nusprendžiau, kad tegu taip ir bus, man reikia viską pradėti iš naujo. Palikau buvusiam vyrui namą, atsisakiusi savo dalies. Nes jo vaikui reikia erdvės – juk namą statėme savo vaikams…

Išvykau į mažą miestelį. Ten įsidarbinau aukle darželyje, nuomojausi kambarį. Dažnokai vakarais Valius man paskambindavo ir pasakodavo apie savo mergaitę. Ir kartą jis man pasakė, kad su žmona turės sūnų… Raudojau dėl visko, kas atsitiko, nusprendusi, kad mano gyvenimas baigtas, jau nieko gera nepatirsiu.

Tačiau kartą, po pokalbio su Maja, kai ji mane įtikinėjo, jog esu dar jauna, kad galiu pradėti viską iš naujo, jog dar sutiksiu žmogų, kurį, pamilsiu, aš atsikvošėjau.

Nusprendžiau pradėti naują gyvenimą, atsisveikindama su Valentinu (pakeičiau SIM kortelę). Buvo sunku, tačiau ištvėriau, pradėjau kvėpuoti visa krūtine. Iškeičiau pilkų tonų drabužius į ryškesnius ir sodrius, susitvarkiau plaukus, pasidariau makiažą ir žinote, ką pamačiau veidrodyje?

Ištekėjus dar kartą įvyko stebuklas – pagimdžiau sūnų

Jauną ir gražią moterį, kuriai dar viskas prieš akis, o ne apsileidusią, apšiurusią senolę. Pradėjau vertinti kiekvieną akimirką ir stengiausi dažniau šypsotis, o likimas ėmė dovanoti man dovanas. Darželyje kažkaip prie manęs priėjo vieno mano grupės vaiko tėtis ir pasakė, kad aš labai patinku jo tėčiui, bet jis bijo, jog aš nesu laisva. Man buvo juokinga, bet tada nusprendžiau, kas bus tebus, nuėjau į susitikimą su vyresniu žmogumi. O sutikau patrauklų vyriškį. Julius – 52 metų buvęs kariškis, jau pensininkas, našlys.  Po dviejų mėnesių apsigyvenome kartu, o po pusmečio susituokėme.

Ir tada likimas man padovanojo karališką dovaną – netikėtai pačiai sau aš pastojau, ir po Cezario pjūvio pasaulį išvydo mūsų sūnus Tajus. Mano vyras juokauja, kad „ėmiau tave dviejų anūkų močiutės vaidmeniui, o dabar turėsi derintis  ir su mamos vaidmeniu“. Esu labai dėkinga savo vyro sūnui ir marčiai, kad jie mane priėmė kaip savą, padėjo viso nėštumo metu, o dabar dar labiau  – su kūdikiu.

Todėl norėčiau visiems patarti – paleiskite praeitį, galvokite apie ateitį, nes ji gali būti nuostabi. Ir nesvarbu, kiek jums metų – esate pusamžis ar senjoras, dar galite mėgautis nuostabiomis akimirkomis…

pexels.com nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.