Vaikystėje kentėjau dėl tėvo, dabar – dėl vyro

„Tai, ką patyriau vaikystėje, vėl kartojasi dabartiniame mano gyvenime“, – su ašaromis akyse pradėjo pasakoti Jolanta.

Mano tėvas buvo smurtautojas arba dar kitaip būtų galima pavadinti – tikras namų tironas. Jis žemino, įžeidinėjo mano mamą, skriaudė mane ir brolį. Jis dažnai girtuokliaudavo ir nesirūpino mūsų auklėjimu. Tada mes jo labai bijojome. Tėvas dažnai mus išvarydavo iš namų. Jis brolio akivaizdoje nušovė šunį. Man matant tėvas pridėjęs ginklą prie mamos smilkinio manęs klausė, ar nenoriu pamatyti, kaip jis nušaus mano mamą?

Tokia buvo mano vaikystė – pilna nuolatinės baimės dėl savęs, dėl mamos. Svajojau užaugti, išvažiuoti ir pasiimti ją su savimi. Laikas bėgo, išvykau mokytis. Tėvas truputį aprimo, man taip pat tapo ramiau. Tiesa, jis nustojo gerti. Tačiau žodžiais žeminti mamą – nesiliovė. Tėvas nepadėjo nei man, nei mano broliui.

Ir štai atėjo laikas ir man susituokti. Atrodė, kad radau, mano manymu, gerą vaikiną. Svarbiausia, šeima didelė, religinga. Kurioje, mano nuomone, visi turėtų palaikyti, išklausyti ir padėti vieni kitiems. Ištekėjau, bet santuoka džiaugsmo nesuteikė. Prasidėjo vyro priekaištai, įžeidinėjimai dėl valgio. Tai tas blogai, tai tas negerai.

Pastojau, išėjau motinystės atostogų, gimė sūnus. Tikėjausi, kad viskas pasikeis. Deja… Praėjus metams po gimdymo, sužinojau, kad vyras mane apgaudinėjo nuo pat santuokos pradžios, ir vis dar su ja bendrauja. Paprašė atleidimo, atleidau.

Dabar jis nutarė išeiti iš darbo, tad pinigų neuždirbs. Vyras nusprendė globoti savo jaunesnįjį brolį (jis turi Dauno sindromą). Ir visą laiką praleidžia pas tėvus. Tačiau vis dėlto atranda laiko žeminti mane. Paklausus, kodėl jis su manimi taip elgiasi, vyras atkerta: „Turi visiškai man paklusti ir būti kaip šuo.“ Jo tėvai sūnų palaiko.

Aš taip pavargau nuo tokio gyvenimo, kad kiekvieną dieną mane ištinka panikos priepuoliai. Aš puolu į ašaras, isterikuoju. Savo jausmų ir išgyvenimų stengiuosi niekam neparodyti. Aš neturiu galimybės eiti į darbą, nes dar mažas vaikas. Taip pat nuvykti aplankyti tėvų, jiems pasiguosti, nes tėvas ne geresnis už vyrą, jis mane „užės“.

Labai nerimauju, kad matydamas tokius santykius, mano sūnus gali išaugti tokiu pat, kaip ir jo tėvas. Tačiau nieko negaliu pakeisti…

1 komentaras “Vaikystėje kentėjau dėl tėvo, dabar – dėl vyro

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.